Įpusėjo Advento metas. Pranašo Izaijo žodžiais esame raginami būti viltingi ir drąsūs: „Būkite stiprūs! Nebijokite! Štai jūsų Dievas ateina jūsų išgelbėti“ (plg. Iz 35, 4). Kai pranašas rašė savo tautiečiams šiuos drąsinančius žodžius, iki Kristaus atėjimo dar buvo aštuoni šimtmečiai.
Mes esame laimingi, nes Gelbėtoją turime ir kasmet džiaugsmingai švenčiame jo Gimimą, bet vis tiek esame reikalingi šitokio padrąsinimo, nes net tvirčiausi žmonės patiria silpnumo valandėlių.
Šie padrąsinimo žodžiai šiandien ypač reikalingi mūsų broliams ir sesėms ukrainiečiams, kenčiantiems nuo žiauraus karo negandų.
Jonas Krikštytojas buvo labai tvirtas, bet atsidūręs karaliaus Erodo kalėjime paskendo abejonėse ir baimėje. Jonas ruošė žmones Mesijo atėjimui, o jam atėjus prie Jordano parodė jį miniai, sakydamas: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmes.“ Jis buvo ateinančio Mesijo pasiuntinys, ruošęs jam kelią įžengti į pasaulio sceną.
Atsidūręs Erodo kalėjime, Jonas Krikštytojas suabejojo, ar nesuklydo, pristatydamas Jėzų kaip Mesiją.
Jam tikriausiai buvo sunku suvokti, kodėl Mesijas leidžia savo pasiuntiniui atsidurti kalėjime, kuriame, labai tikėtina, laukia mirtis. Apniktas abejonių Jonas siuntė savo mokinius klausti Jėzaus: „Ar tu esi tas, kuris turi ateiti, ar mums laukti kito?“ (Mt 11, 3).
Panašiose abejonėse gali atsidurti net pats geriausias žmogus. Kai nuoširdžiai tikintis žmogus patiria kančią ar kitokį išbandymą, visai natūralu, kad jam gali kilti abejonė: jei Dievas mane myli, kodėl leidžia kentėti? Jono Krikštytojo pavyzdys ragina išgyvenant sunkumų nelikti vienam su savo kančia, bet maldoje ieškoti Jėzaus artumo ir reikiamų atsakymų.
Atsakymą surandame tik žvelgdami į Nukryžiuotąjį ir turėdami amžinojo gyvenimo perspektyvą. Jėzus jį pasikvietusiam Nikodemui kalbėjo: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Kad mes būtume išgelbėti, Dievas leido savo Sūnui net mirti ant kryžiaus.
Tikėjimas į Jėzų, mirusį už mus ant kryžiaus, visais amžiais buvo krikščionių stiprybės šaltinis. Kankiniai yra liudytojai, jog su Kristumi yra įmanoma pakelti net žiauriausią kankinystę. Pirmieji amžiai po Kristaus buvo apšlakstyti kankinių krauju. Panašiai, kaip šiuo metu ukrainiečiai slepiasi požemiuose nuo bombų, taip pirmaisiais amžiais krikščionys meldėsi katakombose, nes už tikėjimą į Kristų grėsė mirtis.
Advento metu mes laukiame pasaulio Gelbėtojo Gimimo šventės. Pasitikrinkime, kaip tai darome. Nors ir nelengva atsispirti reklamai ir laiko madai, bet bandykime padaryti visa, kad Adventas netaptų tik bėgiojimu po maximas, o mintys suktųsi tik apie kalėdines dovanėles, – išsaugokime Gelbėtojo laukimo nuotaiką.
Kai Jono mokiniai klausė Galilėjos Mokytojo, ar jis esąs mesijas, Jėzus neatsakė tiesmukiškai: taip, esu Mesijas, bet tik nurodė į savo darbus: „Keliaukite ir apsakykite Jonui, ką čia girdite ir matote: aklieji praregi, raišieji vaikščioja, raupsuotieji apvalomi, kurtieji girdi, mirusieji prikeliami, vargdieniams skelbiama Geroji Naujiena“ (Mt 11, 4–5).
Mūsų darbai turi kalbėti, kiek esame tikri Jėzaus mokiniai. Gyvenimas tiesoje bei meilėje ir ištvermingas pakėlimas sutinkamų negandų turi liudyti, jog esame ištikimi Jėzaus sekėjai.
Apaštalas Jokūbas, matydamas kaip nelengva krikščionims pakelti persekiojimus, jiems rašė: „Jūs būkite kantrūs, sustiprinkite savo širdis, nes Viešpaties atėjimas arti“ (Jok 5, ). Šiandien mums Viešpats tikrai arti – jį turime Eucharistijoje, o iki jo Gimimo šventės likusios tik dvi savaitės.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
