Silvija Čižaitė-Rudokienė
kauno.diena.lt
Pirma padrika mintis, kuri sukasi galvoje po Gintaro Varno spektaklio „Pagalvinis“ premjeros, – jokių „varniukų“ ten nebuvo. Nekalbant apie kelis niuansus, sunkų greitakalbės įvaldymą, – tai jau išaugusių iš visokių deminutyvų aktorių darbas. Suaugę aktoriai suaugusiame teatre vedami savojo autoriteto. Sudėtinga medžiaga ir gebėjimas joje nepaskęsti arba niūrios būties nepaversti verksminga, gailestį keliančia teatrine proza vis dėlto yra nemenko pasirengimo reikalaujantis pilotažas.
Ištverti tamsą
Sakyti, kad „Pagalvinis“ buvo geras spektaklis, būtų pasakyti banalybę. Galų gale tokios dorovę ir gėrį žlugdančios istorijos gera vadinti net nepritinka. Nepadoru girti nepadorybę. Norintiesiems suprasti, ką turiu omenyje, trumpai nupasakoju greta manęs sėdėjusios moters refleksiją. Po pertraukos ši atsiduso: „Nežinau, ar dar ištversiu.“ Šįkart atsidūsėjimas nereiškia, kad teatrinės dulkės taip užpustę akis, jog tesinori užsimerkti ir prisnūsti. Drįsčiau sakyti, kad atvirkščiai. Emocijos ir egzistencinė juoduma persismelkė iki sielos gelmių. O ištverti šią tamsą tikrai nėra lengva. Ir, jei norite tiesiog su draugais pabūti teatre, „Pagalvinio“ nesirinkite. Jūsų vakaras bus žlugęs. Kažin ar, pavyzdžiui, filmą „Leviatanas“ žiūrėtumėte krykštaujančioje draugų kompanijoje valgydami spragėsius.
Objektyvumo dėlei reikia prisipažinti, kad jaučiu silpnybę detektyvams, todėl tokiu principu konstruojamos istorijos mane iškart sudomina. Tiesa, „Pagalvinio“ atveju detektyvo svarba liko kažkur paraštėse, o stebint spektaklį mintyse sukosi ne noras sužinoti, kas bus toliau, bet mėginimas suvokti kūrybinės žiaurumo galios ribas.
Galėtume tai įvardyti kaip kūrybos galią, bet šįkart linkčiau link Antonino Artaud. Matavome ne tiek kūrybos, kiek savojo žiaurumo ribas. Ir, žinoma, šių ribų negalimumą.
Siužeto labirintais
Istorija gana aiški. Tėvai atlieka eksperimentą su savo sūnumis. Vyresnysis – eksperimento priemonė. Kankinamas aštuonerius metus kiekvieną naktį tam, kad jaunesnysis imtų rašyti įtikinamus apsakymus. Ne apie gėlytes ir žalius paršiukus, bet gyvenimo tikrumu pavergiančius ir persmelkiančius kūrinius. Kitaip tariant, tėvai nori auginti rašytoją ir jie nepasitiki Dievo ar likimo atsiųstais talentais, bet patys nusprendžia šį talentą kurti. Norėdami, kad vieno sūnaus kūryba pjautų kaip peilis, o ne glostytų prieš miegą. Visai nesvarbu, jei dėl vieno sūnaus kūrybinio prado kankinsi ir paaukosi kitą. Kuo tu prastesnis už Dievą? Jei jis galėjo paaukoti vienatinį savo sūnų, kodėl gi nepaaukojus bent jau vieno iš dviejų.
Mes juk visi esame savotiški krauju pasirašantys kūrėjai, jei reikia – naikinantys arba kuriantys naikinančias idėjas. Juk tik kuriantieji gyvena.
Jų perversiškas eksperimentas pavyksta. Gimsta rašytojas! Per kraują, skausmą, išgelbėjantis savo brolį (vien tam, kad vėliau nužudytų) ir užmušantis savo tėvus. Vis dėlto nei realus, nei simbolinis apsivalymas, atsikračius abiejų tėvų / dievų / eksperimento kūrėjų, neįvyksta. Kūrybinis pradas pasėtas pernelyg giliai. Žiaurumas tapo neatsiejama brolių gyvenimo dalimi. Vienas rašė žiaurias istorijas, kitas jas pamėgino įgyvendinti.
Vedamas smalsumo, ir vėliau, jau uždarytas kameroje, laukdamas mirties bausmės, kai rašytojas mėgino dievagotis esąs nekaltąs, jo protiškai neįgalus brolis rėžė kalbą apie abiejų kaltę.
„Kodėl tu rašei ir skaitei man tas istorijas? Jos man neatrodė įtikinamos, aš turėjau išmėginti. Net jei tai reikštu vaiko pirštų nukapojimą, stebint, kol šis mirtinai nukraujuos, arba mergaitei sumaitinant iš obuolių išdrožinėtas figūrėles, pagardintas skutimosi peiliukais tam, kad užspringtų krauju. Ir beje, istorija tikrai turėjo trūkumų, vietoj trijų obuolinukų pavyko sumaitinti tik du. Tad nešk savo kaltę, brolau.“
Griaunanti kūryba
Teatrinį pasakojimą perteikiant kaip siurrealistinę sapnų istoriją, pripildant Julijos Skuratovos kurtomis lėlėmis, kartais atrodo, kad tikrai nebežinai, kaip toliau ištverti. Atsimenu, dar studijų laikais po vieno G.Varno spektaklio sužavėta kartojau, kaip visi mes norėjome būti nekalti. Nuo nekaltų priėjome prie kaltų. Visi dabar esame kalti ir joks kraujas ar auka nebenuplaus mūsų nuodėmių. O kūryba yra ta paskutinė, į karstą įkalama kaltės prisiėmimo vinis. Vienintelis išsigelbėjimas – Pagalvinis, veikėjas, kuris, norėdamas apsaugoti nuo nepakeliamų gyvenimo kančių, paskatina nusižudyti mažus, laimingus vaikus. Tam, kad nebereiktų kęsti ateityje.
Tokia tad niūri išsigelbėjimo istoriją, kurios galų gale nepakelia nė pats Pagalvinis. Ir mažasis Pagalvinukas ant savęs išlieja bakelį benzino. Puf… Ir sudegė visos ir taip abejotinos viltys.
Tokia tad košmariška realybė, tokia baigtis. Vienintelis išlikimas yra tai, kas veikėjus ir pražudė, – kūryba. Ta, kuri neišlaisvina, bet įkalina. Ta, kuri nukarpo ir sudegina sparnus, tačiau dėl kurios kiekvienas pasirengęs mirti. Juk mes visi esame savotiški krauju pasirašantys kūrėjai, jei reikia – naikinantys arba kuriantys naikinančias idėjas. Juk tik kuriantieji gyvena. Visų kitų egzistencija skirta kūrybiškųjų vizijai įgyvendinti. Patikrinimui. Kovai. Vienintelis tikslas – amžinybė. Visa kita – pramanai.
O jei nepajėgsi pats, atsiras mama, kuri neleis tapti tik žmogumi – tegu tam net reikės išsukioti kojas, nupjauti pirštus, liežuvį ar prikalti prie kryžiaus. Geriau sukurtas košmaras nei pilkos kasdienybės ramybės pasirinkimas.
Galima pamėginti šiame košmare išgyventi. Bent vieną vakarą. Be teisiųjų ir nekaltųjų. Žūstant dar net nesukurtoms viltims. Nes – kad ir kaip banaliai skamba kai kurios citatos – ilgai žiūri į bedugnę ir ši ima žiūrėti į tave. Pasveikinkime ją savo (savi)destrukcijos spektakliu.
Šaltinis: http://www.kamerinisteatras.lt/g-varno-pagalvinis-niuri-issigelbejimo-istorija/
