Įspūdinga balsų persvara EP priėmėme rezoliuciją dėl būtinybės atsakyti į besitęsiančias represijas Baltarusijoje ir suklastotus rinkimus. Prie jos pavyko sėkmingai prisidėti savo pataisomis.
Kas yra esminio šioje rezoliucijoje? Sakyčiau, keli svarbiausi principai, kuriais savo politiką Baltarusijos atžvilgiu turėtų grįsti ES ir valstybės narės.
Pirma, numatyti šį savaitgalį Baltarusijos prezidento “rinkimai” nėra legitimūs, nes vykdomi besitęsiančių represijų aplinkoje, kurioje nesilaikoma jokių minimalių demokratinių rinkimų standartų ir žmonės neturi jokio pasirinkimo. Todėl lukašenka ir toliau nebus pripažįstamas Baltarusijos prezidentu, o jo režimas laikomas nelegitimiu, neteisėtu ir nusikalstamu. Kad ir kiek dar tokių “rinkimų” organizuotų.
Antra, pakartota, kad lukašenkos režimo vykdomos represijos – kankinimai, įkalinimai, persekiojimas dėl politinių priežasčių, deportacijos priverčiant palikti šalį ir pan. – yra nusikaltimai žmoniškumui. EP eilinį kartą ragina valstybes nares persekioti už šiuos nusikaltimus atsakingus asmenis taikant universalią jurisdikciją, sekti Lietuvos (!) pavyzdžiu perduodant dalį šių nusikaltimų tirti Tarptautiniam Baudžiamajam Teismui, taip pat prisiminta specialaus tarptautinio tribunolo lukašenkos režimui idėja. Kol kas niekas iš ES valstybių Lietuvos pavyzdžiu nepasekė.
Trečia, nepamiršta ir lukašenkos režimo atsakomybė už agresiją prieš Ukrainą ir karo nusikaltimus, ypač ukrainiečių vaikų priverstinį perkėlimą.
Ketvirta, Sviatlana Cichanouskaja toliau pripažįstama Baltarusijos demokratinių jėgų atstove, reiškiama parama pilietinei visuomenei ir emigracijoje veikiančiai nepriklausomai žiniasklaidai, apskritai Baltarusijos žmonių siekiui atkurti demokratiją ir būti Europos dalimi.
Rezoliucijoje minimi ir konkretūs baltarusiai, tapę režimo aukomis, ir tie, kurių likimas net nežinomas. Minimi ir 500 tūkst. baltarusių, priverstų palikti savo šalį. Tarp jų yra tokių, kurie persekiojami ir užsienyje priimant už akių nuosprendžius, terorizuojant jų artimuosius ir konfiskuojant jų turtą. Juos EP mato bendrame lukašenkos režimo kontekste.
Šia prasme EP atrodo gerokai labiau nuovokus ir teisiškai išprusęs nei Lietuvos prokuratūra ir teismai. Mat pagal turimą informaciją pastarieji atsisakė tirti į Lietuvą pasitraukusių už akių režimo “teismų” nuteistų baltarusių prašymus pradėti ikiteisminį tyrimą dėl nusikaltimų žmoniškumui. Daugiau negu apgailėtinais motyvais – esą Lietuvos teisėsauga negali tirti Baltarusijos įstatymų ir “teismų” sprendimų teisėtumo, taip pat esą prieš tuos baltarusius neįvykdytas joks nusikaltimas, nes jie realiai nesėdi. Būtų juokinga, jei tai nebūtų Lietuvos teisėsauga, tokiais “argumentais” apskritai paneigianti nusikaltimų žmoniškumui ir universalios jurisdikcijos esmę.
Todėl, jei anksčiau turėjome pagrindo didžiuotis, kad Lietuva yra sektinas universalios jurisdikcijos taikymo pavyzdys, tai dabar to pagrindo nebeliko. Kaip nebeliko ir pradiniame EP rezoliucijos projekte buvusio siūlymo sekti Lietuvos pavyzdžiu taikant universalią jurisdikciją. Gal bent EP požiūris kiek paskatins Lietuvos teisėsaugą pasitempti. O tai dėstom tarptautinę humanitarinę ir baudžiamąją teisę universitetuose, bet rezultato pasiekti nepavyksta…
Dainius Žalimas, Europos parlamento narys
