Tris sekmadienius iš eilės apmąstome Jėzaus žodžius, pasakytus po duonos padauginimo stebuklo. Šis įvykis buvo proga Jėzui kalbėti apie dangaus duoną, malšinančią ne fizinį alkį, bet ir teikiančią amžinąjį gyvenimą. „Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus. Kas valgys šią duoną – gyvens per amžius. Duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6, 51).
Tai, ką žydai girdėjo iš Jėzaus lūpų, juos trikdė, todėl jie svarstė: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną!?“ (Jn 6, 52). Jėzus, nepaisydamas klausytojų sumišimo, nesakė, kad tai, ką jis kalba, yra palyginimas, bet aiškiai tvirtino: „Mano kūnas tikrai yra valgis ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje ir aš jame“ (Jn 6, 55–56). Jėzus valgantiems šios dangiškos duonos pažadėjo amžinąjį gyvenimą.
Vakarienbutyje prieš pat savo kančią Jėzus įsteigė nekruvinąją auką. Paėmęs duoną sakė: „Valgykite, tai yra mano kūnas“ ir paėmęs vyno taurę, sakė: „Gerkite, tai yra mano kraujo taurė.“ Jėzus davė valgyti savo Kūną ir gerti savo Kraują eucharistiniais duonos ir vyno pavidalais. Šie pavidalai nėra Kristaus Kūno ir Kraujo simboliai, bet realus Jėzus. Duonos ir vyno perkeitimas į Jėzaus Kūną ir Kraują yra didelis tikėjimo slėpinys, kurį mes tikime, kaip ir kitais Jėzaus žodžiais, kuriuos anuomet kalbėjo jį sekusiems klausytojams. Eucharistinė duona liudija, kaip labai Dievas mus myli.
Dievas, mylėdamas žmones, įsikūnijo Mergelės Marijos įsčiose ir tapo žmogumi. Po to trisdešimt metų gyveno kaip paprastas Nazareto darbininkas; vėliau mokė žmones. Mus mylėdamas Jėzus mirė ant kryžiaus. Eucharistijos įsteigimas buvo Dievo meilės kulminacija. Dievo Sūnus nusižemina iki duonos paplotėlio ir vyno lašelio, kad galėtų realiai ateiti į mūsų gyvenimą ir stiprinti mus.
Vakarienbutyje įsteigta Eucharistinė auka, sudabartinanti Jėzaus mirtį bei prisikėlimą, bėgant amžiams buvo apipinta apeigomis, maldomis ir giesmėmis – turime dabartinę Mišių liturgiją. Tikintieji skatinami kuo dažniau dalyvauti Mišių aukoje ir maitintis Kristaus Kūnu ir Krauju. Mes esame kviečiami bent sekmadieniais ir švenčių dienomis dalyvauti Eucharistinėje aukoje ir maitintis šia dangaus duona.
Su grupe piligrimų kartą aplankiau Baltojoje jūroje esančias Solovkas, kur kalėjo mūsų palaimintasis arkivyskupas Teofilius Matulionis. Anzer salos pakrantėje dar stovi žvejų trobelė, kurią bolševikai buvo pavertę ypač saugomų kalinių baraku; jame kalėjo apie 30 įvairių tautybių ir apeigų dvasininkų, tarp jų ir du katalikų vyskupai: latvių vyskupas Boleslovas Sloskanas ir lietuvių vyskupas Teofilius Matulionis. Ši kalinimo vieta vadinosi „Trojckajos bausmės komandiruotė“. Kalinimo sąlygos joje buvo labai sunkios: šaltis, badas ir sunkus darbas. Čia tik Dievas galėjo padėti. Sekmadienį kunigai lipdavo į barako palėpę ir slapta aukodavo Mišias – stiprinosi Gyvąja duona. Tai teikė jėgų pakelti visas anuometines negandas.
Gyvename labai sekuliariame pasaulyje, ir jame itin lengva prarasti tikėjimą ir gerą ryšį su Dievu. Dažniausiai ištikimiausiais Jėzaus draugais išlieka tie, kurie dažnai ir labai sąmoningai stiprinasi dangaus duona. Pildosi Jėzaus žodžiai: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: „Jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! <…> Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame“ (Jn 6, 53–56).
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
