Maskvai puolant Ukrainą pačioje Rusijoje vyksta galios žaisimai, padaugėjo „jėgos privatizacijos” atvejų, o liūdnai pagarsėjusios „Wagner Group” rėmėjas ir įkūrėjas Jevgenijus Prigožinas sulaukė neregėto viešumo.
Nors kai kurie komentatoriai ir ekspertai (tiek Rusijoje, tiek užsienyje) teigia, kad J. Prigožinas veikia kaip Kremliaus pakalikas, kurio dienos gali būti suskaičiuotos, „Wagner” lyderio strategija yra daug mažiau akivaizdi ir daug sudėtingesnė, nei atrodo iš pažiūros. Tai matyti tiek iš besikeičiančių „Wagner” verbavimo metodų, tiek iš ryšių stiprinimo su įtakingais ir potencialiai naudingais asmenimis Rusijos ekonominiuose bei politiniuose sluoksniuose.
Aiškėja, kad Rusijos ir Ukrainos karo metu vienas iš pagrindinių „Wagner” verbavimo šaltinių buvo Rusijos įkalinimo įstaigų tinklas. Vis dėlto, atsižvelgiant į užverbuotųjų išsekimo lygį ir savybes, šis metodas labiau tinka konkrečioms trumpalaikėms užduotims – pavyzdžiui, puolamiesiems veiksmams tam tikroje mūšio lauko dalyje, bet gali būti mažiau veiksmingas ilgalaikių, strateginių planų atžvilgiu.
Atsižvelgdamas į gresiančią destabilizacijos ir vidinio skilimo Rusijoje tikimybę, Prigožinas galbūt jau dabar planuoja panaudoti „Wagner” narius kaip vertingą išteklių galimoje kovoje dėl galios ir įtakos. Tačiau remtis ideologijos neturinčiais nusikaltėliais ir buvusiais kaliniais – labai ribota taktika. Taigi Prigožinas, regis, įvairiais būdais keičia savo verbavimo strategiją.
„Wagner” plečia geografinę apimtį ir keičia kandidatų į tariamai privačią karinę bendrovę atrankos metodą. „Wagner” įdarbinimo centrai jau atsirado ne mažiau kaip 42 Rusijos miestuose. Šiame procese vis svarbesnis tampa Sibiras – nesvarbu, ar tai lemia socialiniai ir ekonominiai veiksniai, regionalizmo idėjos, potencialus separatizmas, ar visų trijų veiksnių derinys.
Socialiniai skelbimai, raginantys vietinius gyventojus prisijungti prie „Wagner” grupės, dabar viešai skelbiami visuose didžiuosiuose Sibiro miestuose.
Žiniasklaidoje paskelbta tyrimo ataskaita rodo, kad Prigožinas vis dažniau renkasi sportininkus ir privačių saugos bendrovių narius, o ne nusikaltėlius. Toks požiūris labai atitinka XX a. dešimtajame dešimtmetyje Rusijos „verslininkų” naudotą strategiją, kai jie buvo ypač suinteresuoti samdyti sportininkus savo privačioms pajėgoms, nes šie pasižymėjo aukšta drausme, asmeniniu lojalumu ir atsidavimu vadovybei.
Pranešime plačiai minimi bokso ir mišrių kovos menų klubai, taip pat kai kurios Novosibirske, Omske, Barnaule, Irkutske, Krasnojarske ir Čitoje esančios organizacijos ir vietovės, kuriose „Wagner” tikisi rasti naujų samdinių. Be pačios Rusijos (Sibiro), Prigožinas, kaip teigiama, taip pat bando verbuoti naujus narius okupuotuose Ukrainos regionuose – tarp jų ir Melitopolyje. Ukrainos šaltiniai šį verbavimą siejo su neatidėliotinu poreikiu papildyti sparčiai mažėjančių „Wagner” pajėgų gretas prie Bachmuto.
„Wagner” plečia savo veiklą Rusijos jaunimo tarpe, o tai patvirtina strateginį Prigožino požiūrį stiprinti savo pajėgas siekiant ilgalaikių tikslų.
Kita vertus Rusijos privačios karinės bendrovės dalyvavo kariniame-patriotiniame Rusijos jaunimo auklėjime, nors ir mėgėjiškai, bet atrodo, kad „Wagner” atveju šis procesas gali būti kur kas sistemingesnis.
Pranešama, kad 2023 m. pradžioje, remiantis vadinamuoju privačios karinės bendrovės „Wagner” centru (įsikūrusiu Sankt Peterburge), buvo įkurtas jaunimo padalinys „Wagnerenok” („mažasis „Wagner” narys”), kuriame rusų vaikai susipažįsta su „Wagner” grupės ir kitų (para)karinių formuočių deputatais, žurnalistais ir veteranais.
Rusijos šaltinių teigimu, idėją sukurti jaunimo skyrių – beje, jo dalyviai gali būti atleisti nuo pamokų mokykloje – išsakė asmeniškai Prigožinas. Steigiamajame jaunimo filialo posėdyje jaunieji dalyviai klausėsi buvusio Rusijos specnazo nario (o šiuo metu vieno svarbiausių specnazo veteranų organizacijos veikėjų) Viktoro Šmarkovskio paskaitos, kuris, be kita ko, gyrėsi „daugeliui savo kolegų, šiuo metu tarnaujančių „Wagner” grupėje”.
Taip pat pranešta, kad per pirmąjį „Wagnerenok” filialo gyvavimo mėnesį jame lankėsi tokie prieštaringai vertinami visuomenės veikėjai kaip Sergejus Mironovas (partijos „Teisingoji Rusija” lyderis), Vasilijus Vlasovas (Rusijos liberalų demokratų partijos narys) ir Marija Butina (partijos „Vieningoji Rusija” narė, buvusi šnipė). Programos darbotvarkėje nurodoma, kad jos demografinis tikslas – jauni rusai nuo 16 iki 25 metų, o pagrindinis programos tikslas – „ugdyti jaunų rusų meilę Tėvynei”.
„Wagner” stiprina savo „ideologinį grūdinimą”, kuris, pasak Prigožino, smarkiai padidins bendrą „Wagner” padalinių efektyvumą.
Kaip pažymėjo pats Prigožinas – ir tai pasitarnavo kaip pagrindinė samdinių ideologijos platforma Rusijoje – naujoji „Wagner” ideologija turėtų būti orientuota į „teisingumo siekį”. Tai reiškia, kad vietoj samdinių ir nusikaltėlių grupės Prigožinas kala idėją sukurti ideologizuotą kariuomenę – jėgą, kuri jam būtų naudinga platesnės apimties kovos Rusijoje atveju.
Atrodo, kad auganti orientacija į rusų jaunimą, sportininkus ir privačios karinės bendrovės narius, bei dideli planai suteikti „Wagner” ideologinį pagrindą, iliustruoja galimą Prigožino perėjimą nuo „Wagner” grupės, kaip grynai samdinių pajėgų, prie darinio, kurį sudarytų lojalios ir ideologiškai orientuotos „smogikų” grupės, sekančios paskui savo lyderį ir siekiančios jo užslėptos politinės programos.
Sergey Sukhankin, Eurasia Daily Monitor apžvalgininkas
