Lietuvoje yra susiformavęs valstybininkais save pakrikštijusių siurbėlių luomas. Tiesa, nereikia jų painioti su visais, kas dirba valstybės tarnyboje. Juolab, kad jie vadintis gali ir kitaip.
Beje, jie gali valdininkais tiesiogiai ir nebūti – dažnu atveju jie “dirba” visokiose viešosiose įstaigėlėse, asociacijose ir kituose dariniuose, kurie yra lyg erkės prisisiurbę prie biudžetinių ir europinių pinigų. Jie generuoja neva labai progresyvias, o išties tiesiog prieštaringas ir keistas idėjas. Jie prisigalvoja niekam nereikalingų reformų, eksperimentų ir kuria vis naujus tokio pobūdžio darinius. Šiam parazitų luomui išmaitinti išleidžiamų pinigų užtektų ir gynybai, ir švietimui, ir medicinai. Kažkada Abiejų Tautų Respublikoje toks išlaikytinių ir netgi siautėjančių niekdarių luomas vadinosi šlėkta. Tai buvo nei daug nei mažai apie trečdalis viso sociumo.
Kuo tai baigėsi valstybei yra labai gerai žinoma. Kur mūsų dabartines siurbėles padėti? Į Sibirą neišveši, dirbti nepriversi. Gal kas kokių idėjų turi?”
