Pentagono NSO bylos, sąmokslo teorijos ir žmogaus vaizduotės apetitas paslapčiai. O kaip su KGB archyvais?
Tomas Čyvas
Pentagonui paviešinus dalį NSO archyvų, viešojoje erdvėje neatsirado nei galutinių atsakymų, nei ypatingų sensacijų. Atsirado tai, kas atsiranda visada: interpretacijos. Vieni pamatė įrodymus, kiti — dangstymą, treti — dar vieną patvirtinimą, kad „tiesa jau seniai žinoma, tik slepiama“. Panašiai yra su įslaptintais prezidento Kenedžio nužudymo bylos dokumentais, o ir mums aktualiais KGB slaptųjų bendradarbių X failais.
Nieko naujo ir svarbaus
Patys Pentagono paviešinti dokumentai, bent jau viešai prieinamoje dalyje, iš esmės liudija ne apie ateivius, o apie žmogų: apie jo ribotą gebėjimą paaiškinti tai, kas trumpam iškrenta iš pažįstamų kategorijų.
Radarų anomalijos, pilotų liudijimai, neatpažinti reiškiniai — tai ne atsakymai, o nežinomybės užfiksavimas.
Jokių ufonautų nuotraukų ir interviu su jais, jokių demaskuotų kosminių šnipų istorijų neatsirado. „Gal jie vis dar slepia?“ — tokį klausimą konspirologas užduotų būtinai. Mums, girdi, pasakoja, kad kažkas neįmanoma… o jei mes pabandysime? Juk kažkada ir Kolumbo kelionės, ir Magelano planai buvo laikomi beprotybe.
Ir būtent čia prasideda tikroji istorija.
Kažkada Žiulis Vernas daug kam atrodė kaip pavojingas autorius. Esą jo kūryboje per daug fantazijos, per daug nukrypimo nuo „tikrovės“. Tačiau būtent tokia literatūra ilgainiui tapo ne pabėgimu nuo pasaulio, o jo išplėtimu. Ji mokė, kad realybė nėra baigtinė — ji kintanti ir projektuojama.
Problema prasideda ne tada, kai žmogus turi vaizduotę, o tada, kai vaizduotė tampa vieninteliu pasaulio paaiškinimo mechanizmu.
Tai ypač ryšku literatūroje, kuri pati suvokia interpretacijų pavojų. Umberto Eko „Fuko švytuoklė“ (Foucault’s Pendulum) yra geras pavyzdys. Čia vyksta intelektualinis žaidimas, kuris pamažu virsta uždara sistema, pradeda tikėti pats savimi ir praranda ironiją. Ten, kur turėtų būti interpretacijų laisvė, atsiranda „slaptas planas“. Tiesa, šalia viso to egzistuoja ir genialus kai kurių leidyklų verslo modelis — išleisti grafomano rašliavą jo paties lėšomis.
Visai kitame registre veikia Haris Harisonas su „Plienine žiurke“ (The Stainless Steel Rat) — pasaulis, kuriame svarbiausia ne paslaptis, o adaptacija ir išlikimas. O Gleno Kuko „Juodoji gvardija“ (The Black Company, Eridano leidimas) siūlo dar niūresnį vaizdą: pasaulį be iliuzijų, kuriame nėra nei švarių tiesų, nei herojiškų interpretacijų, tik procesas ir pasekmės.
Kine ši įtampa įgauna dvi ryškias formas. Matrica (The Matrix) siūlo gnostinę schemą: pasaulis yra tikrovės simuliacija, o jo pažinimas — pabudimas. Tai daug kam patraukli kryptis, nes ji suteikia aiškią hierarchiją tarp „žinančių“ ir „nežinančių“.
Terminatorius (The Terminator) yra priešingas. Jis nemistifikuoja realybės — jis rodo technologinę pasekmę: žmogaus sukurta sistema tampa savarankiška ne todėl, kad turi slaptą planą, o todėl, kad veikia pagal savo logiką.
Šios dvi kryptys atspindi ir platesnį šiuolaikinį mąstymą apie pasaulį: vieni jį aiškina per paslėptas struktūras, kiti — per sistemines pasekmes.
Grįžtant į nūdieną
„Koronės“ pandemijos laikotarpis šias įtampas tik sustiprino. Informacinis perteklius, prieštaringos žinutės ir socialinis nerimas sukūrė terpę, kurioje ypač lengvai plito supaprastinti pasakojimai. Pavyzdžiui: per skiepus ir 5G ryšį – per nano technologijas – mus visus nužudys. Juokinga, žinoma, nes nėra aišku — kam telekomunikacijų operatoriams žudyti savo pirkėjus.
Tokios baimės buvo ne žinojimo proveržis, o bandymas sutramdyti sudėtingumą ir baimę.
Tuo pat metu tikrovėje žmogus darė tai, ką visada daro — prisitaikė, persitvarkė. Kurjerių ekonomika, nuotolinis darbas, skaitmenizacija ir nauji paslaugų modeliai atsirado ne kaip vientiso plano išdava, o kaip decentralizuota reakcija į naujas sąlygas.
Paslaptys vilios toliau
Ir vis dėlto sąmokslo teorijos neišnyksta. Jos turi kuo maitintis: slaptumas egzistuoja, institucijos klysta, interesai konfliktuoja, informacija fragmentuota. Pasaulis nėra nei visiškai skaidrus, nei visiškai uždaras — būtent ši įtampa ir palaiko interpretacijų industriją.
Kuo ilgiau reiškiniai lieka nepaaiškinti arba tik iš dalies paaiškinti, tuo daugiau aplink juos formuojasi istorijų. Fantastika, Holivudas ir konspirologija iš esmės dirba su ta pačia medžiaga — nežinomybe — tik ją perdirba skirtingais būdais: kaip metaforą, kaip pramogą arba kaip uždarą tikėjimo sistemą. Sektos, jei įsigilinus, naudoja tą patį: nežinomybę, valdžios melus ir nutylėjimus, o kartais ir radikalius, net teroristinius „tiesos atskleidimo“ bei „akių atmerkimo“ metodus.
Galbūt todėl fantastika niekada neišnyksta. Ji nėra pabėgimas nuo realybės, o būdas ją padaryti pakeliamą. Tačiau kai ji nustoja būti tyrinėjimo forma ir tampa vieninteliu atsakymu, ji peržengia ribą — ir tada vaizduotė nebeplečia pasaulio, o jį uždaro.
Tik štai klausimas: kokias naujas interpretacijas, mitologijas ir sąmokslo teorijas gali gimdyti Lietuvoje vis dar galiojantis KGB bylų įslaptinimas? Kam jis naudingas — ir kas iš jo dar išsiris?





























