Paskutinę vasario dieną teroristinį Irano režimą, ilgus dešimtmečius terorizavusį visą Artimųjų Rytų regioną ir žudžiusį savo šalies bei užsienio piliečius, užgriuvo galinga jungtinė JAV ir Izraelio karinė mašina. Per pačią pirmąją operacijos „Epinis įniršis“ valandą buvo suduoti triuškinantys smūgiai kariniams objektams ir valdžios institucijoms (nuolat grasinusioms „nušluoti nuo žemės paviršiaus“ žydų valstybę). Atakos buvo stulbinamai tikslios – iškart nukautas dvasinis Irano lyderis (faktinis diktatorius) ir Putino sąjungininkas Ali Chamenejis kartu su dar keliomis dešimtimis aukščiausių politinių ir karinių vadovų. Vos per vieną parą sąjungininkų pajėgos, efektyviai sunaikinusios oro gynybos sistemas, visiškai užvaldė Irano oro erdvę ir atvėrė laisvą kelią aviacijai smogti numatytiems taikiniams.
Žinoma, viešojoje erdvėje iškart kilo pasipiktinimo banga. Nieko nestebina, kad karo veiksmai prieš Iraną įsiutino diktatorių Putiną ar strateginę JAV priešininkę Kiniją, tačiau ir Vakarų žiniasklaidoje sugaudė galingas nepritariančiųjų choras. Vienas po kito pasipylė verksmingi straipsniai: nuo padejavimų apie laukiamą naftos kainų kilimą ir apžvalgininkų pranašysčių apie „neišvengiamą operacijos nesėkmę“ iki apokaliptinių scenarijų, vaizduojančių Trečiojo pasaulinio karo baisumus.
Vis dėlto, atidėję į šalį emocijas, galime ramiai apsvarstyti visai realią tikimybę, kad ši JAV prezidento Donaldo Trumpo karinė operacija gali tapti sėkmingu posūkiu, sumažinsiančiu pasaulinio karo tikimybę ir dar labiau padidinsiančiu Amerikos autoritetą pasaulyje.
Pirmiausia, prieš atsakant į klausimą, ar galima karinėmis priemonėmis pasiekti pergalę, reikia tiksliai apibrėžti, ką kariaujančioms pusėms reiškia pats žodis „pergalė“. Būtent čia, tikslo išsikėlime, slypi stipriausias argumentas, leidžiantis manyti, kad JAV ir Izraelio kariuomenės turi realių šansų ją pasiekti. Ar girdėjote, kad šių šalių pareigūnai būtų oficialiai įvardiję operacijos tikslą kaip „Irano okupaciją“, „režimo pakeitimą“ ar „demokratijos plėtrą“? Tikrai ne – tokie tikslai niekur nenuskambėjo. Vietoj to tiek D. Trumpas, tiek kiti pareigūnai aiškiai teigia siekiantys sunaikinti arba bent jau reikšmingai susilpninti Irano karinį potencialą, ypač – sutrukdyti režimui pasigaminti branduolinį ginklą. Ar tai įmanoma? Sprendžiant iš to, kaip kol kas vykdomi smūgiai iš oro, tikimybė yra didelė. Pirminis tikslas – būtent ta „demilitarizacija“, kurios Ukrainoje nesugebėjo pasiekti geopolitinis nevykėlis Putinas.
Kai Putinas įsiveržė į Ukrainą, jis reikalavo visiškos šalies kapituliacijos, rusų kalbos valstybinio statuso suteikimo, bandė kištis į bažnytinius reikalus. Ukrainiečiai suprato, kad pralaimėjimas kare reikštų jų tautos sunaikinimą. Todėl jie susivienijo prieš bendrą priešą. Tuo tarpu JAV nekovoja prieš Irano tautą. Atvirkščiai – deklaruoja siekį padėti žmonėms išsilaisvinti iš ajatolų diktatūros priespaudos.
Apie režimo pasikeitimą JAV vadovas kalba atsargiai, tik kaip apie galimą papildomą naudą. Tačiau tam ruošia dirvą – aktyviai šalina aukščiausius Irano pareigūnus, sudarydamas prielaidas patiems Irano žmonėms perimti valdžią į savo rankas. Ar jie sugebės tuo pasinaudoti? Niekas to nežino. Tačiau net ir neįvykus perversmui, Trumpas savo šalies piliečių akyse gali atrodyti kaip nugalėtojas – juk sunaikinti tokios galingos valstybės kaip Iranas karinę mašiną, pripažinkime, atrodo įspūdinga.
Tai gali priversti susigūžti ir kitus diktatorius. Jie pirmą kartą per ilgą laiką susidūrė su griežtu ir ryžtingu Vakarų valstybės atsaku į jų ilgamečius veiksmus. Kinija rimtai apsvarstys, ar verta jėga prijungti Taivaną. Galbūt ir Putinas praras apetitą gąsdinti NATO šalis puolimu. Vadinasi, pasaulinio karo tikimybė tampa nykstamai maža.
Kita vertus, net ir dabartiniam Irano valdančiajam elitui paliekama galimybė trauktis. Jungtinės pajėgos neskelbia tikslo sunaikinti visus režimo atstovus. Ieškoma nuosaikesnio ir sukalbamesnio lyderio, kuris turėtų pakankamai racionalumo susitarti su JAV ir Izraeliu, atsisakyti destruktyvių idėjų, nustoti švaistytis raketomis bei grasinimais. Jau vien tai gali sumažinti režimo elito likučių norą kautis iki mirties. Kam rizikuoti, jei galima išsaugoti ir valdžią, ir gyvybę?
Vertėtų paliesti ir ekonominį aspektą, ypač nuolatinius gąsdinimus naftos kainų šuoliu. Taip, kainos šiek tiek kyla, tačiau ne drastiškai. Tikėtina, kad greitai jos stabilizuosis. Kodėl? Šiuo metu rinkoje yra naftos perteklius. Nepaisant prieštaringų pranešimų, panašu, kad Iranui nepavyko užblokuoti Hormūzo sąsiaurio – situaciją kontroliuoja JAV karinis laivynas. Todėl prekyba nafta tęsiasi. Kurį laiką situacija gali būti palanki spekuliantams, tačiau tai neturėtų trukti ilgai. Juolab kad, sėkmės atveju, į valdžią atėjus nuosaikesniam lyderiui, pasaulinę rinką galėtų pasiekti dar didesni naftos kiekiai.
Kaip bus iš tikrųjų, parodys netolima ateitis. Tačiau egzistuoja reali tikimybė, kad JAV ir jos prezidentas iš šio konflikto išeis kaip nugalėtojai, sustiprinę savo tarptautinį autoritetą ir sumažinę Rusijos keliamą grėsmę mums, gyvenantiems Baltijos šalyse. Tuomet liktų tik klausimas – kaip po tokios baigties jaustųsi Vakarų europiečiai, kurie tokiu svarbiu momentu neatėjo JAV į pagalbą?
