Lietuvos visuomenėje gaji kaltumo prezumpcija ir susidorojimo troškimas. Tai vis aiškiau atsispindi teisenos praktikose, politikos tendencijose ir žiniasklaidos reakcijose. Garsioji „Teisėjų byla“ – politinės manipuliacijos šedevras blogąja prasme. Šiame straipsnyje nekalbėsiu apie konkrečių asmenų kaltumą ar nekaltumą. Kalbėsiu apie modelį.
Tomas Čyvas
Mes esame ties riba, kur laisvė, privatumas ir valdžios apribojimas aukojami vardan migloto saugumo. Dalis visuomenės džiūgauja, kai nuteisiamas kas nors, kas primena „poną“. O tada jau galima pateisinti viską – tiek tikrą, tiek įsivaizduojamą susidorojimą.
Ką tai primena?
Klausiau pašnekovų ir savęs: kas šioje byloje yra ne taip? Man, daug metų dirbančiam žiniasklaidoje ir studijavusiam istoriją, visa tai primena sąmokslo konstrukcijos modelį.
Istorijoje jau esame matę kampanijų, kai byla tampa ne tik teisiniu procesu, bet ir politiniu simboliu. Mechanizmas paprastas: pirmiausia suformuojamas pasakojimas apie tinklą, sąmokslą, struktūrą. Tuomet visuomenė kviečiama tikėti, kad pavojus sisteminis, todėl ir priemonės gali būti sisteminės.
SSRS vadovybės sufabrikuota antisemitinio pobūdžio byla ir politinė kampanija. Parengta 1952, vyko 1953 pirmoje pusėje. Manoma, Medikų sąmokslas turėjo būti 1936–38 Didžiojo valymo pavyzdžiu sumanyto dar vieno partinės ir valstybės vadovybės valymo pradžia.
1953 01 13 partinio laikraščio Pravda vedamajame pranešta apie tariamą Kremliaus gydytojų sąmokslą, kurio tikslas – netinkamu gydymu marinti SSRS valstybės ir karo vadovus (tarp jų minėti A. Ždanovas, A. Ščerbakovas, A. Vasilevskis, I. Konevas ir kiti). Gydytojai apkaltinti palaikę ryšius su Didžiosios Britanijos ir Jungtinių Amerikos Valstijų žvalgybomis, esą, veikiančiomis per žydų nacionalistines buržuazines organizacijas. Netrukus grupei suimtų gydytojų buvo pareikšti kaltinimai – rengtasi parodomajam procesui. (https://www.vle.lt/straipsnis/mediku-samokslas/)
Taip ir čia – „Teisėjų byla“ buvo visuomenei pateikta ir priimta, kaip atvejis,kad pagauti raganiai bei raganos. Raganų kūjis (lot. Malleus Maleficarum) – vienas svarbiausių žinomų dokumentų, kuriame skatinamas raganų persekiojimas, žinomiausias demonologijos veikalas. Esmė paprasta – Raganų medžioklės logika buvo elementari: kuo įtikinamiau giniesi, tuo labiau įrodai kaltę. Jei nuskęsi – kaltė patvirtinta. Tokia schema patogi tuo, kad ji nepalieka erdvės abejonei.
Ar šiandien neslystame panašia kryptimi? Kai visuomenės opinija iš anksto sufleruoja: „dūmų be ugnies nebūna“, procesas tampa tik formalumu.
Oksana Sakalauskienė
Pagrindinis faktas, krintantis į akis: vienintelis asmuo, gavęs realią laisvės atėmimo bausmę yra Oksana Sakalauskienė.
Pagal bylos fabulą ji esą kūrė ir koordinavo korumpuotų teisėjų tinklą. Skamba kaip klasikinė kriminalinio romano konstrukcija – nematoma organizatorė Oksana (gali būti ir Jelena), valdanti schemą iš šešėlio.
Tačiau bylos pradžioje ji nėjo jokių politinių ar administracinių pareigų. Tuo tarpu ne vienas sprendimų priėmėjas, pripažintas kaltu skirtingose bylose, realios laisvės atėmimo bausmės negavo. Ar tai gerai, ar blogai – spręskite patys. Šiuose pamąstymuose nėra jokio spaudimo teismams. Yra tik klausimas apie proporciją ir logiką.
Korupcijos baudžiamumo esmė – užkardyti sprendimų priėmėjų netinkamą veikimą. Jei sprendimų priėmėjas yra sąžiningas, jam nesvarbu, kiek tarpininkų ar siūlytojų atsiranda aplinkui. Jie visada buvo ir bus. Todėl paradoksalu, kai griežčiausia bausmė tenka tam, kas nėra sprendimo priėmėjas.
Jei organizatorius įvardijamas, bet realus sprendimų centras lieka migloje, visuomenei pateikiamas supaprastintas siužetas – su aiškiu „tinklo voru“. Juo pristatoma O. Sakalauskienė.
Procesinės ribos
Net ne O. Sakalauskienė, čia svarbi. Čia svarbesnis klausimas – ne pavardės, ne kaltumas, o procesas ir jam pagarba. Pats procesinis teisingumas, kai siekiama išsiaiškinti tiesą.
Lietuvos Respublikos Advokatūros įstatymo 46 straipsnio 3 dalyje nurodyta:
„Draudžiama apžiūrėti, tikrinti ar paimti advokato veiklos dokumentus ar laikmenas, kuriuose yra jo veiklos duomenų, tikrinti pašto siuntas, klausytis telefoninių pokalbių, kontroliuoti kitą telekomunikacijų tinklais perduodamą informaciją ir kitokį susižinojimą ar veiksmus, išskyrus atvejus, kai advokatas yra įtariamas ar kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką. Šis leidimas taikomas tik su pareikštais įtarimais ar kaltinimais susijusiems dokumentams.“
Norma aiški ir nedviprasmiška. Ji nustato tris ribas: pirma – pats advokatas turi turėti įtariamojo ar kaltinamojo statusą; antra – leidimas taikomas tik su konkrečiais įtarimais susijusiai medžiagai; trečia – negalimas perteklinis ar „žvejybinis“ informacijos rinkimas. Klausimas paprastas: ar šiuo atveju šių ribų buvo laikytasi?
Jeigu advokatų kontorose gali būti ( o juk buvo) įrašinėjami pokalbiai, jeigu suėmimą vykdančiose įstaigose pokalbiai nėra apsaugoti, jeigu institucijose, kurios turėtų būti profesinės paslapties tvirtovės, montuojama pasiklausymo įranga – problema tampa sisteminė.
Klausimas paprastas: jei net pareigoms, kurioms suteikti formalūs imunitetai, neužtikrinama apsauga, kas lieka paprastam piliečiui?
Kol „maudomi“ teisėjai ar advokatai, visuomenė rami. Tačiau imunitetai – net ir simboliniai – egzistuoja ne dėl privilegijos, o dėl funkcijos apsaugos. Jei jų nelieka, nelieka ir ribų tarp galios ir kontrolės.
Didžiausia grėsmė nėra korupcija. Didžiausia grėsmė atsiranda tada, kai kovos su korupcija vardu išardomos procesinės garantijos. Nes išardžius jas vieną kartą, jos nebesugrįžta tokios pačios.
Kokį signalą tai siunčia žmonėms? Jei šiandien sekamas „tinklas“, rytoj gali būti sekamas kaimynas. O jei su kaimynu dažnai bendrausi – gali tapti tinklo dalimi. Nueisi pas jį druskos ar išgert alaus? Jau galima „netyčia“ stebėti tave patį ir rinkti kriminalinės žvalgybos informaciją, idant panaudotum ją pagal … kokią nors paskirtį.
Nėra KGB, NKVD, STASI, FSB ir kitų trumpinių tvaiko?
Apie tai, kiek valstybė, o tiksliau kažkoks įgaliotas valdininkas gali žinoti apie kiekvieną iš mūsų, – kitoje dalyje. Viena byla, o tiek svarbaus…. Apie mus visus ir kiekvieną.
Laukite tęsinio.
