Miestas ir miestietiškas gyvenimo būdas Lietuvoje – tai dar gana jaunas reiškinys. Iki tarpukario mūsų krašte dominavo valstietiška visuomenė, kurios gyvenimas sukosi aplink laukus, sodybas, kaimo bendruomenes. Miestas buvo kažkas tolimo, egzotiško ir svetimo – vieta, kurioje retai užsukdavo kaimietis, o jei užsukdavo, tai su nuostaba stebėjo gatvių šurmulį, traukinių stotis ir triukšmingas prekybines erdves. Kad miestai lietuvio valstiečio sąmonei buvo tarsi „už jūrų marių“, galima spręsti jau vien iš tautos sakmių: norintis išsiperinti aitvarą kaimietis „važiuodavo į Rygą“ ir ten pirkdavo juodą gaidį, kuris, pasak legendos, turėdavo padėti tą stebuklingą kiaušinį.
Miestas prie kaimo priartėjo tarpukariu, kai moderniosios valstybės kūrimo procesas skatino gyventojų judėjimą, pramonės vystymąsi ir paslaugų koncentraciją. Tačiau tik sovietmečiu urbanizacija įgavo masišką formą: miestai tapo pramonės darbininkų traukos objektais, o jų erdvės – naujų, dažnai nenatūralių gyvenamųjų (miegamųjų) rajonų laboratorijomis. Daugiabučių kvartalai buvo statomi pagal planus, kuriuose gyvenamieji blokai dažnai atskirdavo bendruomenes, vietas, erdves – tarsi atskiras gyvenimo salas. Tai formavo specifinę miestietišką kultūrą, tačiau vis dar izoliuotą ir primityvią, labai akcentuojančią „savas–svetimas“ skirtį. Vyresni gyventojai puikiai prisimena konfliktus tarp mikrorajonų ir savo tapatybės pririšimą ne tiek prie miesto kaip visumos, kiek prie konkretaus kiemo. Prastas susisiekimas su centru ir menkas mobilumas formavo rajonus kaip „miestus“ miestuose – su savomis tradicijomis, požiūriais ir net socialine sankloda.
Šiandien miestai vystosi kitaip. Gyvenimo būdas keičiasi, technologijos sparčiai tobulėja, susisiekimas ir informacijos sklaida gerėja – todėl miesto erdvės vis labiau tampa vieningu, gyvu organizmu. Nebėra aiškių skirtumų tarp mikrorajonų – atsiranda galimybė gimti miesto „sielai“ ir kurti bendrą įvaizdį, kuris būtų suprantamas visiems jo gyventojams. Šiandienos miestai nebėra tik darbo vietų ir fabrikų koncentracijos vietos – jie tampa erdvėmis, kuriose reikia gyventi patogiai, saugiai ir maloniai, kur žmonės gali ne tik dirbti, bet ir kurti, bendrauti bei ilsėtis. Tai – naujas Lietuvos miestietiškumo etapas, kai planavimas turi jungti istoriją, komfortą ir ateities viziją viename – mieste, kuriame norisi gyventi.
Dar visai neseniai žmonės masiškai keliavome į didmiesčius dėl darbo, švietimo ir galimybių. Dabar nauja realybė – gyventi mieste nebėra privaloma: darbo vietos atsirišo nuo vietos, nuotolinis darbas tampa norma, o transporto spūstys bei brangstanti nuoma verčia daugelį permąstyti savo pasirinkimus. Miestai nebeauga be galo, jie vystosi kokybiškai, o ne kiekybiškai.
Vienas svarbiausių dabarties ir ateities idėjų – „15 minučių miestas“. Idėja paprasta: viskas, ko reikia kasdien, turi būti pasiekiama per 15 minučių pėsčiomis ar dviračiu. Darželis, darbas, parduotuvė, parkas – viskas čia pat. Tai nėra judėjimo ribojimas ar draudimas. Tai – laiko grąžinimas žmogui. Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie gyvena tokiose erdvėse, jaučiasi saugesni, sveikesni ir laimingesni.
Kauno ir Kauno rajono kontekste tai reiškia kelis dalykus:
- Darnus judumas. Viešasis transportas turi būti patogus, greitas, patikimas, o dviračių bei pėsčiųjų infrastruktūra – saugi ir integruota. Jei žmonės gali pasiekti darbą ar parduotuvę be automobilio, miestas tampa lengvesnis ir patrauklesnis visiems.
- Mišrios paskirties kvartalai. Gyvenamosios erdvės, biurai, paslaugos, kultūra – viskas turi egzistuoti kartu, kad miestas būtų gyvas, o ne tik pravažiuojamas.
- Kokybiškas, prieinamas būstas. Senos statybos fondą reikia renovuoti, o naujas zonas projektuoti taip, kad jos būtų patrauklios jauniems žmonėms, šeimoms ir dirbantiems profesionalams.
- Viešosios erdvės. Parkai, alėjos, aikštės, kultūros erdvės – tai gyvybiškai būtina ir esminė miesto kokybės dalis.
Šių sprendimų įgyvendinimas nėra tik architektų ar planuotojų reikalas. Jis priklauso nuo bendro miesto ir regiono sinergijos, nuo to, ar Kaunas ir Kauno rajonas sugebės veikti kaip vieninga funkcionali sistema. Jei priemiesčiai taps tik „nakvynės zonomis“, miestas praras gyvybingumą. Jei miesto centras bus neprieinamas, tai stabdys augimą.
Žmonės renkasi miestus dėl galimybių, patogumo ir gyvenimo kokybės. Todėl svarbiausia klausimas ne „kaip pritraukti žmones“ (mėgstamas politinių deklaracijų ir biurokratinių planų užkeikimas), o kaip padaryti, kad gyvenimas mieste būtų natūraliai patrauklus. Ir tai ne tik infrastruktūra ar finansai – tai apima miesto kultūrą, bendruomenes, saugumą ir… žmogišką širdį. Žmogaus galimybę save realizuoti ir atiduoti savo sielos dalį miestui.
Negalvokime apie miestus tik kaip apie pastatų koncentraciją – tai gyvas organizmas, kuris turi augti, derindamas darbą, poilsį, judumą ir bendruomenę. Urbanizacija nebeapibrėžia mūsų gyvenimo, bet mes galime apibrėžti urbanizaciją – kaip patogų, žmogui skirtą, darnų miestą, kuriame norisi gyventi.
Kaunas turi šansą tapti tokia vieta – miestu, kur kasdienybė yra maloni, kur judėjimas nesukelia streso, kur bendruomenė ir viešosios erdvės veikia kartu su gyvenamąja aplinka. Šis kelias nėra lengvas, bet jis yra vienintelis, kuris užtikrins miestui ilgalaikį gyvybingumą ir patrauklumą.




























