Apie bekelę.
Taip keistai nesijaučiau senai. Paskutinį sykį gal daugiau nei prieš metus, kai man grįžus iš Ukrainos diagnozavo postrauminį. Manęs buvimas ten negąsdino- nei minos sprogimas, nei kelių bičiulių mirtys. Nei eilinis sėkmingas raketos “priliotas” ten, kur turėjau būt, bet dėl kažkokių priežasčių nebuvau. Nebuvo man jokios tragedijos.
Tik čia grįžus pradėjau nesuprast žmonių, jų problemų dėl nepatenkintų atostogų lūkesčių, nulūžusio nago ar trūkumo pinigų nusipirkt geresnę mašiną. Nervino masinis nepasitenkinimas kylančiomis kainomis ir prastais politikais. Man atrodė, jog svarbu vienybė ir susiklausimas vardan vieno bendro tikslo – kad greičiau baigtųsi karas, jog mūsų šeimos būtų saugios. Ir nuoširdžiai dariau tiek kiek tik galėjau. Tą patį darė manim patikėję žmonės, tik su savo vidinėmis motyvacijomis. Taip gimė Saulės smiltys kolektyvas.
Mes kartu darėm tikrai daug. 127 konvojai – visgi gražus skaičius. Ir vėl, be jokių įvykių grįžtu į kažkokią pradinę to laiko būseną, kai norisi grįžti ten. Nes nors ir be romantikos, ten daug daugiau tikrumo, emocijos, draugystės ir pasitikėjimo. Nėra to soc. medijų ir žmonių keliamo triukšmo ir chaoso. Ten tiesiog nėra tam vietos. Gyvenam tokioje gražioje šalyje, turim tokią didingą istoriją – o pliekiamės vieni su kitais tarsi iš pelkių pasibaidę pinčiukai. O kiek daug galėtumėm nuveikt kartu einant i vieną bendrą tikslą.
Nekeisdami ir neplėšydami istorijos vadovėlių puslapių, nedraskydami literatūros klasikų, pripažįstant muziką – kurią klausosi visas pasaulis. Tikriausiai tas laikmetis, kurio nesuprantu – nužudyti kas gilu ir mėgautis slidžiu paviršutinišku komunikavimu, ir greita įvykių eiga. Kas tik ilgiau užtrunka – tas vargina ir nebeįdomu. Man rodosi, va dar mūsų sportininkai, rodos, vis dar išlaiko tokį giluminį patriotizmą ir sugeba į savo pergales pažvelgti, kaip į bendrą tikslą – “už Lietuvą”.
Kokia smagi ta momentinė vienybės euforija. Taip gera. „Ir ką negi negalim mes, kiekvienas surinkti po mažytį taškelį už mūsų Lietuvą?“ Viską aš suprantu, jog visuotinis nerimas tvyro ore – bet gal pradedam kiekvienas geriau kažką veikti nei panikuoti? Priimti sprendimus, nors jie ir būna laikini.
Mane tikriausiai labiausiai supras tas, kas bandė važiuoti bekele – kartais būna, stovi klampioj pelkėj ir atrodo viskas – nei kelio nei takelio. Bet va gerai pagalvojus randi medį, prie kurio gali prisitemti. Galbūt įžvelgi tvirtesnę dirvožemio paklotę, per kur išvažiuosi. O kartais sulauki netikėto draugo pagalbos. Nors pradžioj viskas atrodo žiauriai nekaip.
Dabar stoviu ir žiūriu, kur čia geriau išvairuoti ir ačiū Dievui neturiu daug patarėjų. Tikslas aiškus – noriu, jog būtų saugūs vaikai ir galėčiau išdidžiai pasakyti “Lietuviais esame mes gimę”.
Renkam dar vieną konvojų – ir nuo karo nukentėjusiems vaikams, benamiams senjorams, sužeistiesiems, beglobiams gyvūnams ir kariams, kurie vis dar ten – ir jiems kolkas nenusimato jokia rotacija. Matomai atbukau ir netektys fronte – nešokiruoja. Tačiau didėjantys skaičiai paprastų žmonių, tapusių per karą nereikalingais – tiesiog atrodo degina visą normalų žmogiškąjį supratimą.
Tai niekur nedings ir pasibaigus karui.
Dėkinga prisidedantiems. einantiems kartu už kiekvieną mūsų bendrą žmogiškumo tašką.
Labdaros ir paramos fondas Saulės smiltys
Įmonės kodas: 300692231
A.s. LT807300010100735638
AB bankas Swedbank SWIFT/ BIC- HABALT22
PayPal marija.dubickiene@gmail.com
P.S tik nesenai įdėjau porą video su vaikinu iš apsnigtų apkasų. Toks fainuolis, draugams prašė medikamentų ir generatoriaus. Filmavo draugus smagiai juokdamasis koks yra. Šiandien norėjau suderinti susitikimo datą, o jo jau nebėra. Liko video ir mūsų gražūs palinkėjimai. Siuntą perduosiu draugams, kuriems jis ir prašė. Toks trumpas čia laikas…
Straipsnio autorius: Marija Dubickienė, Labdaros ir paramos fondas Saulės smiltys.
