Roberta Ažukaitė, visuomenininkė, institucinio smurto ekspertė, organizacijos Neliečiama bendraįkūrėja ir vadovė
Prieš septynerius metus įvykusi Vaiko teisių apsaugos sistemos pertvarka buvo pristatyta kaip esminis kokybinis žingsnis į priekį — vieninga sistema, aiškesnės procedūros, didesnis dėmesys vaiko saugumui. Tačiau šiandien, žvelgdami atgal, vis garsiau įvardijame tai, ko tuomet ne norėjome matyti: ši pertvarka atnešė ne tik centralizaciją, bet ir struktūrinį algoritmą, kuris daugeliu atvejų virto tuo, ką šiandien pagrįstai vadiname instituciniu smurtu.
Vienodas algoritmas visoms šeimoms — struktūrinės neteisybės pradžia
Vienas iš esminių pertvarkos žingsnių buvo vieno algoritmo sukūrimas — visoms šeimoms, visoms situacijoms, visiems atvejams.
Skirtingos šeimos, skirtingi socialiniai kontekstai, skirtingos problemos — bet vienodas vertinimo ir intervencijos modelis.
Dėl to įvyko keli pavojingi dalykai:
1. Nebeliko atskirų priemonių socialinę riziką patiriančioms šeimoms.
Šioms šeimoms dažnai labiausiai reikia realios socialinės pagalbos, tačiau algoritmas jas vertina tik kaip pažeidusias „pareigą“, o ne kaip šeimas, kurioms reikia įgūdžių, resursų ir palaikymo.
Šeimos, kurios turi visus socialinius įgūdžius ir neturi jokio rizikos pagrindo, bet tiesiog „skiriasi“, taip pat vertinamos pagal tą patį modelį.
Tai reiškia, kad vien dėl konflikto tarp tėvų sistema pradeda taikyti paslaugas, kurios įprastai buvo skiriamos rizikos šeimoms (pvz., tėvystės įgūdžių programos ir t.t.).
Tokiu atveju paslauga tampa ne pagalba, o biurokratine prievarta.
Trumpai tariant — algoritmas, sukurtas siekiant apsaugoti vaikus, pradėjo suvienodinti šeimas iki „vienos rizikos“ statuso, net kai objektyvaus pagrindo tam nėra.
2. Skyrybas išgyvenančios šeimos (“skyrybininkai”) – naujoji sistemos apkrova ir manipuliacijų laukas
Vienas skaudžiausių netikėtų pertvarkos padarinių — skyrybininkų įtraukimas į sistemą.
Dalis tėvų pradėjo naudoti Vaiko teisių tarnybą (įskaitant ir paslaugas šeimai teikiančias institucijas/organizacijas) kaip instrumentą tarpusavio kovose.
– Skundus pradėta teikti ne dėl realaus pavojaus vaikui, o dėl konflikto su buvusiu partneriu.
– Sistema, neturėdama atskirų algoritmų skyrybų situacijoms, reaguoja taip pat, kaip į rizikos šeimas.
– Taip susiformuoja iškreiptas prioritetų laukas, kur šeimos su didžiausia socialine rizika lieka paraštėse.
Šiandien skyrybas išgyvenančios šeimos sudaro didžiausią paslaugų gavėjų dalį, nors realiai:
-
jos neturėtų būti traktuojamos kaip rizikos šeimos;
-
jų konfliktai turėtų būti sprendžiami teisme, ne per vaiko teisių sistemą;
-
pagalba joms turi būti pasirenkama pačių šeimų, ne inicijuojama skundais (*pasikartojantys ir pasitvirtinantys kaip melagingi skundai ir jų autoriai, turėtų būti patraukti į administracinę atsakomybę)
Tai vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip sistema, praradusi diferencijavimą, pradeda funkcionuoti ne pagal vaiko poreikius, o pagal administracinį algoritmą.
Kas lieka paraštėse?
Didžiausia tragedija — tai, kad dalis šeimų, kurios realiai turi socialinių įgūdžių stoką, šiandien susiduria su dviguba problema:
-
Sistema jų situaciją vertina kaip „pažeidimą“, o ne kaip pagalbos poreikį;
-
Pagalbos paslaugos yra formalizuotos, dažnai nepakankamai individualizuotos, neorientuotos į pastovaus palaikymo modelį.
Tai reiškia, kad vietoje to, kad padėtų tėvams išmokti įgūdžių, kurie leistų vaikams saugiai augti šeimoje, sistema dažnai pasirenka kontrolės kelią.
Tokia kryptis prasilenkia su pertvarkos deklaruotais tikslais ir veda prie to, ką šiandien pagrįstai vadiname institucinės prievartos praktika.
Ką siūlome keisti: pagalba pirmiausia – atskyrimas tik išimtiniais atvejais
Mano viešas siūlymas — koreguoti Vaiko teisių algoritmą taip, kad būtų atkurtas pagrindinis principas:
1. Pirmiausia pagalba – šeimos namuose
Sistema turi ateiti pas šeimą ne su kontrolės, o su pagalbos funkcija – ypač tais atvejais, kai gaunamas skundas ir šeimai iki tol nebuvo teikta jokia pagalba. Kilus neaiškumams, pagalba turėtų būti teikiama šeimos namuose, pasitelkiant mobilią komandą, kuri, įsitikinusi vaiko saugumu ar susitarusi dėl reikalingos pagalbos formų, galėtų atsitraukti.
Pastaroji situacija Klaipėdoje, kai naujagimis buvo paimtas tiesiog ligoninėje, aiškiai parodo sistemos spragą ir tai, kad esamas algoritmas veikia atvirkščiai, nei turėtų. Tikėtina, jog situacija būtų pakrypusi visai kita linkme, jeigu pirmiausia būtų įsijungęs pagalbos mechanizmas, o ne vaiko atskyrimas nuo šeimos.
Realus tikslas turi būti:
kiek įmanoma daugiau vaikų augančių savo šeimose.
2. Vaiko atskyrimas – tik esant realiam pavojui, o ne „algoritmo lentelei“
Atskyrimas turi būti paskutinė priemonė, naudojama tik kai vaikui iš tiesų kyla tiesioginė grėsmė.
3. Jei vaikas atskiriamas – pirmiausia artimi giminaičiai
Tik tuomet, kai nėra artimųjų, galima svarstyti globėjus. Šiuo metu šis principas dažnai neįgyvendinamas.
4. Skyrybų šeimas būtina identifikuoti kaip atskirą kategoriją
Jų konfliktai neturi būti sprendžiami per Vaiko teisių sistemą. Tai teismo klausimas, o ne tarnybos algoritmas. Sistema neturi būti naudojama kaip įrankis kovoti vieniems prieš kitus.
5. Rizikos šeimoms — įgūdžių stiprinimas, ne baudimas
Jei problema yra socialinių įgūdžių trūkumas, tai negali būti „vaiko teisių pažeidimas“.
Tai yra signalai, kad šeimai reikia mokymų, palaikymo, socialinio darbuotojo pagalbos.
Sistema turi būti orientuota į šeimos išlaikymą, ne į jos kontrolę ar išardymą.
Pabaigai: VT pertvarka turi būti tęsiama, bet ne kontrolės kryptimi
Praėjo septyneri metai — ir šiandien aiškiai matome, kad suvienodintas algoritmas nepasiteisino.
Jis:
-
perkrovė sistemą;
-
atvėrė duris manipuliacijoms skyrybų konfliktuose;
-
nusilpnino realią pagalbą rizikos šeimoms;
-
sukūrė struktūrinio, tylaus, bet labai realaus ir tikro institucinio smurto lauką.
Vaiko teisių sistema turi būti reformuota taip, kad pirmiausia remtų šeimas, o ne kovotų su jomis.
Ne procedūros turi nulemti vaiko likimą — o reali, individuali, vaiko gerovę atitinkanti pagalba.
Tik sugrąžinus žmogiškumą, diferencijavimą ir profesionalią pagalbą į centrą, galėsime pasiekti tikslą, kuris turėtų būti visos sistemos pagrindas:
Kuo daugiau vaikų augančių savo šeimose.
