Išėjimo knygoje pasakojama apie izraelitų kelionę iš Egipto, kuriame jie vergavo, į laisvę Pažadėtoje žemėje. Ši kelionė buvo labai sunki, nes trūkdavo maisto ir net vandens; be to, jie dažnai susidurdavo su priešiškai nusiteikusiais žmonėmis, – ne kartą turėdavo su jais kariauti (žr. Iš 17, 8–13). Ypač pamokantis pasakojimas – apie izraeliečių kovą su amalekitais. Šio pasakojimo svarbiausia žinia: izraelitai laimėjo kovą ne todėl, kad buvo galingesni už savo priešus, bet kad Mozė iškėlęs rankas be perstojo maldavo Dievo pagalbos.
Dievo žodis perteikia svarbią mintį: kovojant su blogiu per maža mūsų pastangų, reikalinga Dievo pagalba, reikalingos maldai sudėtos mūsų rankos. Darydami sąžinės peržvalgą ir matydami savo pralaimėjimus prieš gundymą nuodėmei, pasitikrinkime, ar pakankamai meldžiamės, kad laimėtų ne gundytojas, bet laimėtume mes.
Apie ištvermingą ir nuolatinę maldą skelbė ir Jėzus. Kartą mokiniams Jėzus pasakojo palyginimą, kaip nesąžiningas teisėjas ilgą laiką nenorėjo padėti skriaudžiamai našlei, bet dėl jos įkyraus prašymo pagaliau apgynė jos teises. Baigęs pasakojimą Jėzus pridūrė: „Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?! Aš sakau jums: netrukus jis apgins jų teises” (Lk 18, 7–8).
Šie Jėzaus žodžiai yra labai brangūs ir skatina visiškai pasitikėti Dievo globa. Šitai gerai suprato apaštalas Paulius. Savo laiške Jėzų įtikėjusiems žydams jis rašė: „Dievas yra pasakęs: Niekad aš tavęs nepamesiu ir neapleisiu. Todėl galime su pasitikėjimu tarti: Viešpats mano gelbėtojas – aš nebijosiu! Ką man gali padaryti žmogus?!” (Žyd 13, 5–6).
Kalbėdamas apie ištvermingą maldą Jėzus pasakė mintį, verčiančią ypač susirūpinti: „Ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?” (Lk 18, 8). Net sovietiniais metais, kai tikėjimas buvo ujamas iš viešojo gyvenimo, žmonėse tikėjimo buvo daugiau nei dabartiniu metu. Žmonės viskuo tiki: žiniasklaida, politikais, tik mažiausiai tiki apreikštu Dievo žodžiu. Tik pažvelkime sekmadieniais į žmones, atėjusius į bažnyčią, – dauguma jų yra pagyvenusieji. Kur kiti? Sporto arenos pilnos žiūrovų, pilni paplūdimiai, tik bažnyčios apytuštės. Mūsų vaikai prie išmaniųjų telefonų praleidžia ilgiausias valandas, net iki dvylikos valandų per dieną. Atrodo, Jėzaus žodžiai – „Ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?” – buvo pasakyti mūsų laikmečiui.
Apaštalas Paulius ragino savo bendražygį vyskupą Timotiejų branginti iš tėvų paveldėtą tikėjimą: „O tu laikykis to, ką esi išmokęs ir tvirtai įtikėjęs, žinodamas, iš kokių žmonių esi išmokęs. Tu nuo vaikystės pažįsti šventuosius Raštus, galinčius tave pamokyti išganymui per tikėjimą Kristumi Jėzumi” (2 Tim 3, 14–15).
Šis apaštalo paraginimas yra skirtas kiekvienam iš mūsų.
Atkreipkime dėmesį į apaštalo paraginimą branginti šventąjį Raštą: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasirengęs kiekvienam geram darbui” (2 Tim 3, 16–17). Todėl Paulius ragino vyskupą Timotiejų: „Aš karštai prašau dėl Dievo ir Kristaus Jėzaus, <…> skelbk žodį, veik laiku ir nelaiku, bark, drausk, ragink su didžiu kantrumu ir kaip išmanydamas” (2 Tim 4,1–2). Mes gi esame raginami Dievo žodį atvira širdimi priimti ir gyventi tikėjimo šviesoje.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
