Toliau eskaluojama istorija, kuri pirmiausiai yra inicijuota Kremliaus. Putino didysis naratyvas – visko šiame pasaulyje denacifikacija. Paradoksaliai reikalui imasi vadovauti Dainius Žalimas, Jis dabar – Europos parlamentaras nuo Laisvės partijos. Yra toks neobolševikinis, kai kuriomis nuomonėmis, judėjimas dabar kiurksantis Europos Parlamente. Pateikiame maskovitiško, kaip nukopijuoto, Lietuvos istorijos pasakojimo neredaguotą atkartojimą.
***
“Long read, bet gali būti įdomu – apie tai, kaip netapti rusais instrumentalizuojant istoriją:
Rašydamas siūlymus vienos su istorija susijusios EP rezoliucijos projektui radau jo tekste žodį whitewash (balinti). Jis yra apie dabartinės rusijos mėginimus išbalinti savo praeitį. Tačiau kartu prisiminiau vieną whitewashinimo pavyzdį iš dabartinės Lietuvos, už kurio užkliuvo akis dar vasarą.
Tai – š. m. birželio 25 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pažyma apie Kazį Škirpą. Manding, ji geriausiai įrodo, kad LGGRTC vietomis tarnauja ne objektyvaus ir civilizuoto požiūrio į XX a. Lietuvos istorijos įvykius bei atitinkamos atminties kultūros formavimui, o vienos neparlamentinės neonacistinės partijos, pasirinkusios K. Škirpą savo idealu, interesams. Tokias prielaidas leidžia daryti ir buvusios ar esamos Centro vadovo sąsajos su ta partija. Tad taip pat vasarą Seimo priimtas įstatymas, skirtas stiprinti Centro veiklą, visų pirma, mokslinių tyrimų kokybės požiūriu, atrodo tikrai būtinas, gal net pavėluotas. Beje, ne kas kitas, o būtent NS partija prieš tą įstatymą labiausiai protestavo.
Pažymoje tiesiog neriamasi iš kailio siekiant atriboti K. Škirpos asmenybę nuo Holokausto. Neneigiant antisemitizmo apraiškų LAF veikloje ir net pateikiant normaliam žmogui tik pasišlykštėjimą keliančias citatas, vis dėlto kone visa atsakomybė perkeliama LAF propagandos komisijos vadovui “radikalui” B. Railai. Tarsi organizacijos vadovas nebūtų atsakingas už jam pavaldžių narių kontrolę ir bendrai visos organizacijos vardu skleidžiamas politines nuostatas.
Koks naivuolis gali patikėti, kad K. Škirpa nežinojo ir nepritarė tam, kas LAF vardu buvo transliuojama, t. y. visiems tiems raginimams atskirti žydus nuo Lietuvos valstybės, nešdintis žydams iš Lietuvos, kad “nebūtų bereikalingų aukų”, sudaryti jiems tokią nepakeliamą atmosferą, kad neturėtų net minties pagalvoti apie kokią nors pragyvenimo galimybę, taip pat tokiems žydams apsčiai dalintiems epitetams, kaip “atkakliausias rusiškojo bolševizmo tarnas”, “šuniškiausias svetimųjų okupantų valios vykdytojas”, “šlykščiausias smaugėjas ir parazitas”.
Kitaip tariant, K. Škirpos vadovaujama organizacija dar iki 1941 m. birželio 22 d. užsiėmė tuo, kas baudžiamojoje teisėje vadinama genocido kurstymu. Toks įspūdis, kad pažymos rengėjai apsimeta negirdėję apie genocido kurstymą, kuris taip pat yra tarptautinis nusikaltimas, t. y. būtent apie tokias tam tikrą nacionalinę grupę dehumanizuojančias ir demonizuojančias žinutes, kurios ir įžiebia tos grupės narių žudynes bei kitus žiaurumus.
Gal ir jausdami šią silpną vietą pažymos autoriai žengė antrąjį žingsnį, savo cinizmu pranokstantį pirmąją žinutę, kad už LAF propagandą atsakė tas nelemtas “radikalas” B. Raila. Tai yra teiginys, jog LAF dokumentų antisemitinio pobūdžio teiginiai “leidžia manyti, kad “žydų problemą” buvo siūloma spręsti ne genocido, o išvarymo iš Lietuvos būdu”. Jei po tuo nesislėptų kelių šimtų tūkstančių mūsų bendrapiliečių žūtys, galima būtų net pajuokauti, kad LAF ir jos vadovas net turėtų nusipelnyti pagarbos už siekį išgelbėti žydus.
O nejuokaujant galima pastebėti, kad pažymos autorių teiginys yra ne tik ciniškas, bet ir nepagrįstas net jų pačių pateikiamomis citatomis. Ką gi kitą, jei ne siekį sunaikinti nacionalinę grupę, logiškai gali liudyti LAF žinutės apie tai, kad žydų “likimas aiškus” ir
jiems reikia nešdintis, kad nebūtų nereikalingų aukų ir kad vėliau būtų lengviau baigta jais nusikratyti. Kas kita, jei ne sunaikinimas, turėta omenyje tiems žydams, kurie “neišsinešdintų”?
Pažymos autoriai teigia, jog tuo metu (karo išvakarėse) LAF neturėjo “informacijos apie tai, kad naciai planuoja visiškai išžudyti žydus” (tiesą sakant, tuo metu ir patys naciai nebuvo galutinai nusprendę, ką su žydais daryti). Tarsi tai ką nors keistų. Juk genocidu laikomas ne tik tam tikros nacionalinės grupės narių žudymas, bet ir, pavyzdžiui, tyčinis sudarymas tai grupei tokių gyvenimo sąlygų, kuriomis apgalvotai siekiama fiziškai sunaikinti ją visą ar jos dalį. Prisiminkime, ką siūlė K. Škirpos vadovaujamas LAF Lietuvos piliečiams žydams, – ogi “sudaryti krašte tokią tvankią atmosferą, kad nė vienas žydas nedrįstų net minties prileisti, kad naujoje Lietuvoje jis galės turėti bent minimalių teisių ir bendrai pragyvenimo galimybių”. Toks raginimas taip pat kuo puikiausiai patenka į kurstymo vykdyti genocidą kategoriją.
Taip jau atsitiko, kad įvykiai pasisuko tokia linkme, jog LAF numatytas “nusikratymas” žydais įvyko juos išžudant iškart ar po tam tikro, neilgai trukusio laiko, per kurį buvo sukurta ta “tvanki atmosfera”. Gal būtent taip ir neplanuota iš anksto, bet sąmoningai leista ir laiminta. Kitaip tariant, tam tikra sąlyginė analogija su netiesiogine tyčia. Juk K. Škirpos vadovaujama LAF tikrai nemėgino užkirsti kelio tokiai įvykių raidai.
Tiesa, pažymos rengėjai nevykusiai meta gelbėjimo ratą bent jau K. Škirpai. Cituoja tų dienų JAV lietuvių laikraštį “Draugas”, anot kurio “pulk. Škirpa uždraudęs žydų persekiojimus Lietuvoje”. Ir čia rimtai darydami išvadas du profesionalūs istorikai remiasi vieninteliu šaltiniu, kurio nepatvirtina jokiais kitais ir kurio “patikimumą” bei tikslumo lygį liudija kartu cituojama žinutė, jog “Lietuvoje laikinai premjero pareigas eina Prapuolenis, vienas katalikų vadų”? O kad išvada padaryta, abejonių nelieka iš pažymos autorių dramatiškai formuluojamo klausimo, kuris tariamai lieka neištirtas, “kodėl” (ne “ar”) K. Škirpa uždraudęs žydų persekiojimus, nors jo vadovautos organizacijos veikloje buvo antisemitizmo apraiškų. Juokaujant būtų galima atsakyti, jog todėl, kad K. Škirpa buvo šventas, o kalta buvo aplinka.
O nejuokaujant man atrodo viskas aišku: nėra jokių įrodymų, jog JAV lietuvių laikraščio “Draugas” pranešta informacija yra teisinga, o ne noras gandais pagražinti situaciją. Juk JAV visuomenei kažin ar patrauklus būtų antisemitizmo ir žydų genocido dvasia persmelktas sukilimas. Nekalbant jau apie tokią “nepriklausomybę” atkūrusią valstybę – nacių sąjungininkę.
Kol kas LGGRTC pažyma daro gėdą tik Lietuvos istorikų gildijai. Kol ja nesiremia valstybės institucijos. Tikiuosi, ir nesirems, juolab nepradėsime tarptautinėse institucijose pasakoti apie “humanišką” LAF vadovą ir jo tikslą ne išžudyti, o išvaryti žydus.
Geriau atsakykime sau į klausimą, ar tikrai LAF paskelbė apie nepriklausomybės atkūrimą 1941 m. birželio 23 d.? Kas tai tariamai padarė ir kieno įgaliojimus turėjo? Kiek suprantu, nepriklausomybės atkūrimo pareiškimas paskelbtas nežinia kieno suteiktus ir nežinia kokius įgaliojimus turėjusio L. Prapuolenio. Jis nebuvo kieno nors (įskaitant laikinąją vyriausybę) priimtas, patvirtintas ir pasirašytas. Kitaip nei tikrieji Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios nepriklausomybės (atkūrimo) aktai, jis neturi jokių signatarų. Tai gal jo teisės požiūriu nebuvo? Taip būtų daug geriau nei gilintis į taip pat garbės nedarantį tekstą apie Lietuvos prisidėjimą prie “Europos organizavimo naujais pagrindais”.
****
Pažymas, dokumentus, kurie tikai ar neva įrodo jo teisumus, rasite D. Žalimo Facebook paskyroje – viešas jis asmuo.
Pridedame tik tekstus, kurie susiję su tema:
https://kaunieciams.lt/kremliui-naudingi-ir-zydrieji-ir-naciai-kaip-kortos/
https://www.valstietis.lt/kultura/kazys-skirpa-nuo-naciu-isgelbejo-zydu-rabina/106202 – K. Škirpos atvejį ragina nekremliškai apžvelgti žydas.