Ką tik sukako du metai, kai Rusija visu frontu puola Ukrainą, nors agresiją pradėjo dar 2014 metais, atplėšdama dalį teritorijų. Ką apie tai kalba kandidatai į Lietuvos prezidento postą? Na ir apie stadionus visokius žinoma bei kitokius dalykus.
Kalbamės su kolega Vitalijumi Balkumi, bet trumpai, kas tingus žiūrėti, paaiškinsiu. Nei vieno, kuris drįstų atvirai pasakyti, kad jis už Putiną ir nori rusų tankų Vilniuje, nėra. Nėra tokie drąsūs viešai. Bet apie juo vėliau.
Pareigas einąs prezidentas Gitanas Nausėda, turintis palankiausią poziciją, pasisako labai net banaliai: turime remti, turime laimėti. Kas ta pergalė – neaišku. Svarbu nepasakyti ko nors, kas nesikirstų su kokiu nors Trampu (gal Biednu), Makronu ar Šolcu, nes tikros savos pozicijos nėra ir nepasitaikys. Reikia išsėdėti ramybę antrai kadencijai.
Konservatorių pretendentė Ingrida Šimonytė, kuri kartą jau bandė, pasakoja skaičiais – kiek daug jos biudžetas padėjo ukrainiečiams kare su rusais, nors be Seimo ir be to paties prezidento palaiminimo niekaip nebūtų galėjusi to padaryti.
Buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas, VDU teisės fakulteto dekanas Dainius Žalimas. Jis konkrečiai sako, kad Rusiją, kurią jis rašo pabrėžtinai, kaip „rrusiją“ reikia tiesiog įveikti. Jis pozicionuoja save bemaž Ukrainoje, rodo save susijusiose nuotraukose ir akcentuoja bekompromisinę poziciją – Rusija turi būti įveikta ir taškas. Kartu jam, dėl glaudžių santykių su Laisvės partija, labai aktualios darbotvarkės – gėjų teisių ir lygybių temos.
Ignas Vėgėlė – didelių advokatinių-biurokratnių pozicijų (negirdjme nei apie vieną garsią bylą) turėtojas. Atskirai apie Ukrainos karo dvimetį nepasisakė. Jo paskutinis opusas buvo – gal net labai pelnytai – apie kitką. I. Vėgėlė pastebėjo, kad parašų rinkimo stadijoje ir konservatoriai ir neva laisviečiai ragino pasirašyti už visus, išskyrus Vėgėlę. Net ir už tuos, kurie buvo ir tebėra prieš NATO ir Europą. Svarbu, kad nebūtų Vėgėlė.
Kas dar? Ogi Puidokas oficialiai ir viešai susijungė su Tutkumi. Pastarasis generolas yra įdomus. Įvardija save “taikos prezidentu”, galbūt mano, jog yra įgalus sutaikyti rusus su ukrainiečiais. Gi dar vienas kandidatas – Remigijus Žemaitaitis, vadovaujantis partijai, kurios nėra, nuolat laksto po rajonus ir prašo, kad kas nors padėtų surinkti parašus, organizuoti susirinkimui kur nors kitame kaime. Tam, kuriam lemta tuo užsiimti – nėra laiko kalbėtis apie Ukrainą bei pasaulį. Kita vertus, karo temos nutylėjimas, kai kurių kandidatų nuomone, leidžia tikėtis balsų iš to kontingento, kuris nors už Kremlių atvirai ir nepasisako, bet yra prieš “supuvusius Vakarus” ir tarptautinį “žydomasonų sąmokslą”. Čia jie galbūt net ima pavyzdį iš Dalios Grybauskaitės pirmosios kampanijos, kuomet ji tokių balsus susišlavė, nes labai akxentavo santykių su Rusija ir Baltarusija gerinimą bei pragmatišką, draugišką kaimynystę.
Yra dar vienas kuoktelėjęs daktaras. Čia jau atvejis bemaž klinikinis… Vaikai mokėdavo visada nusipiešti “Monopolį” ir jame būti milijonų vertelgomis. …
