„Šitas – tikrai ne.“ „O čia – beprotiška kaina!” „Štai! Nuomojamos komercinės patalpos Kaišiadorių geležinkelio stotyje“. Bedusi pirštu į pastarąjį skelbimą ir nedvejodama nė minutės, Diana paskambino vyrui telefonu ir pranešė: „Viskas, žinau, kokie mano tolesni planai ir kur juos įgyvendinsiu!“ Taip prasidėjo vaikų ir bendruomenės užsiėmimų erdvės Kaišiadoryse „Linksmasis garvežys“ istorija.
Dovilė Vainorė
Pasikalbėjau su jaunąja verslininke DIANA KACILAUSKIENE apie netikėtos idėjos įgyvendinimą regione, išmoktas pamokas pradėjus naują veiklą bei užsiėmimų įvairovę, kurios gali tikėtis čia atvykstantieji.
„Linksmasis garvežys“ – kai norisi įdomiau
Važiavau į šeimų švenčių ir edukacijų erdvę „Linksmasis garvežys“ kaip pridera – traukiniu. Artipilniuose vagonuose ir kupė šurmuliavo suaugusieji, paaugliai ir vaikai. Kelionės laiką išnaudojau barbendama klaviatūra interviu klausimus. Artėjant sustojimui „Kaišiadorių geležinkelio stotis“, maniau, būsiu viena iš nedaugelio čia išlipančių keleivių. Nustebau. Džiaugsmingai Kaišiadoris pasitiko kelios šeimos su mažamečiais vaikais.
Užkalbinau vieną moterį iš gausios kompanijos:
– Gal jūs į „Linksmąjį garvežį“?
– Taip! Švęsime anūko 8-ąjį gimtadienį. Žinokit sostinėje taip viskas atsibodo – norėjome kažko įdomiau.
Vos per kelias minutes perėjome platformą ir pasiekėme Kaišiadorių geležinkelio stoties pastatą. Patogu. Sostinės vaikai spygavo iš smalsumo. Tėvai šnabždėjosi, ar nepamiršo gimtadienio dovanų. O aš nekantravau išgirsti visą „Linksmojo garvežio“ istoriją.
Kaip kaunietė tapo žiežmariete
Diana gimė ir augo Kaune. Ištekėjo už vyro, kuris jokiais būdais nenorėjo gyventi šiame mieste. Ji, savo ruožtu, kategoriškai atsisakė kraustytis į sutuoktinio kraštą – Aukštadvarį ar jo apylinkes. „Manęs netgi Trakai neviliojo, – pradeda pasakojimą ji. Kai laukiausi pirmagimės Amelijos, ieškojome namo Rumšiškėse ar Kaišiadoryse. Kažkur tarp Vilniaus ir Kauno.“
Diana ir jos antroji pusė Dainius, kartą atvyko apžiūrėti namo ant kalvelės Žiežmarių pakraštyje. Tą pačią dieną sukirto rankomis su tuometiniu šeimininku: namas patiko abiems. Bendrauti mėgstančią porą intrigavo ir tai, kad Žiežmariuose neturėjo nė vieno pažįstamo. „Puiku! Turėsime galimybę praplėsti bičiulių ratą naujomis pažintimis“, – įvertino optimistiškai.
Garantuotas darbas nuo „aštuonių iki penkių“ ar kūryba ir rizika: ką pasirinkti?
Iki motinystės Diana dirbo personalo valdymo srityje užsienio kapitalo įmonėje. Kas paskatino atsisakyti garantuotos darbo vietos ir nebegrįžti į buvusią darbovietę po antrojo motinystės laikotarpio gimus Smiltei? Pasirodo, jog gyvenimas naujoje aplinkoje pakeitė jos požiūrį į darbą ir buitį: „Netilpo mano galvoje vaizdinys, kad turėsiu dirbti nuo aštuonių iki penkių. Pradėjau galvoti, kokią veiklą galėčiau priderinti prie rūpinimosi vaikais ir namais. Pagyvenusi Žiežmariuose, pastebėjau, jog bazinių paslaugų ir patogumų šeimoms (darželių, mokyklų, prekybos centrų, drabužių parduotuvių, gėlių kioskų, picerijų ir pan.) čia ir aplink Kaišiadoris apstu. Bet pasigedau tvarkingos erdvės šeimoms, kur būtų organizuojami teminiai ugdomieji užsiėmimai, gimtadienių šventės. Toks laiko praleidimas skatina pozityvią vaikų socializaciją, turtina jų vaizduotę ir lavina kūrybinius gebėjimus.“
Naujoms veikloms ypač tiko nestandartinė aplinka – laisvos Kaišiadorių geležinkelio stoties patalpos. Vieta pasufleravo ir pavadinimą. Interjero akcentai – pastelinių spalvų dekoracijos, mediniai žaidimų nameliai, tekstilės aksesuarai, kavos ir arbatos kampelis, vintažinis odinis krėslas – tai pačios Dianos realizuotos kūrybinės idėjos. „Plastiko, per akimirką lūžtančių daiktų ir rėkiančių spalvų – dabar rasti nesunku. Ieškojau skoningų ir saugių bet kurio amžiaus vaikams daiktų. Norėjau sukurti tokią aplinką, kurioje jaukiai jaustųsi tie, kurie čia leis laiką.“
Pirmosios naujosios verslininkės pamokos
2022 m. gegužės mėnesį įvyko „Linksmojo garvežio“ atidarymo šventė. Diana ir Dainius pakvietė šeimos narius ir artimiausius bičiulius kartu atšvęsti jų keturmetės Amelijos gimtadienį. Nuo tada kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį „Linksmajame garvežyje“ šurmuliuoja vaikų gimtadieniai. Darbo dienomis vyksta edukacijos, dienos stovyklos mažiesiems. Temų originalumas ir įvairovė stebina – apie tvarką spintoje ir jausmuose, gyvūnus, popieriaus atliekų perdirbimą namuose.
Kartu su bendraminte edukatore Vilija Diana sugalvojo praktišką užsiėmimą – „Kelionė traukiniu ir pamokėlė apie etiketą keliaujant“. Iš kur ji semiasi idėjų ir kaip jas atsirenka įgyvendinti? „Aš stengiuosi išbandyti edukacijas, kurioms mano dukrytės sako „taip“. Žiežmarių ir Kaišiadorių apylinkių vaikams trūksta pažintinių, kultūrinių ir kūrybinių veiklų už namų sienų. Matau gatvėse vežimėlius, darželių grupės pilnos. Vienas dalykas yra artima aplinka, tačiau vaiko raidai svarbu ir eksperimentuoti, patirti įvairias emocijas, bendrauti su kitais vaikais“, – pasvarstymais dalinasi jauna mama.
Vietos verslininkė prisipažįsta iš pradžių sulaukusi ir palaikymo, ir labai skeptiškų nuomonių: „Daugelis palaikė. Vyras, turėdamas ilgametę verslo valdymo patirtį, davė daug patarimų, pridėjo ir savo „vyrišką ranką“ įrengiant patalpas. Besikuriant teko išgirsti ir tokius komentarus: „Kas gi ten pas tave eis?“ „Eis ir važiuos! Numojau ranka ir su dar didesniu entuziazmu ėmiausi įkūrimo darbų“, – atsako juokdamasi Diana, paklausta, kaip dėl tokių komentarų jautėsi.
Štai kartą, baigiantis vaikų dienos edukacijai, viena kaišiadoriškė atsisveikindama lyg tarp kitko tarstelėjo: „Sveikintina, kad įkūrėt. Bet žinokit visi, kurie čia atsidaro – ne daugiau kaip du metus traukia.“ „Linksmojo garvežio“ savininkė tokių reakcijų nesuasmenina: „Manau, taip sakydami žmonės, pirmiausia, galvoja apie save: nedrįsta patys imtis iniciatyvos, įtariai žiūri į kitų siūlomas naujas idėjas.“
Į šventę traukiniu traukia ir iš sostinės
Diana, suprato, jog kaišiadoriškiams ir žiežmariečiams reikia duoti laiko susipažinti ir apsiprasti su „Linksmuoju garvežiu“. O kad tas laikas neprailgtų ir nereikėtų „užsidaryti“, kaip viena lankytoja prognozavo, Diana ėmėsi naujos taktikos. Ji pradėjo kviesti kauniečius, vilniečius ir visų kitų miestų bei miestelių tėvelius su savo atžalomis traukiniu atvažiuoti į „Linksmąjį garvežį“. Dabar moteris suskaičiuoja, jog dauguma svečių yra atvykstantys iš svetur.
Kaip jaunos mamos įgyvendinamas idėjas priima ir įvertina „Linksmojo garvežio“ lankytojai? „Stebėdama žaidžiančius ir su edukatoriais bendraujančius vaikus, mokausi suprasti jų ir tėvų poreikius. Jau perkandau auksinę taisyklę: tam, kad šeima atvažiuotų pirmą kartą į „Linksmąjį garvežį“ viskas turi patikti tėvams, dažniausiai mamoms. Jos paprastai yra tos, kurios organizuoja šventes ir rūpinasi vaikų užimtumu. Paskesni apsilankymai būna nulemti vaikų norų. Jei jiems čia patiko – stveria tėvus už rankos ir sako: „Norim dar pabūti“ arba „Kada galėsim vėl atvažiuoti? Maloniai nustebino vienos mamos skambutis po edukacijos: „Mano sūnus vienoje vietoje nė penkių minučių neišbūna, o pas jus klausė paskaitėlės susidomėjęs ištisą pusvalandį!“ Tąkart papasakoti apie gyvūnus vaikams atvažiavo Kauno zoologijos sodo specialistas. Prisipažinsiu – net ir man, „suaugusiai“, buvo įdomu klausytis.“
Neužsidaro tarp keturių sienų – žvelgia plačiau
Naujai pradėta veikla Dianai padeda geriau pažinti kaišiadoriškius ir žiežmariečius. Ji atkreipia dėmesį ir į spręstinus klausimus vietos bendruomenėse. Tik įrengusi „Linksmąjį garvežį“ Kaišiadorių geležinkelio stotyje, netruko pastebėti plika akimi matomus infrastruktūrinius trūkumus. Pėsčiųjų tiltas virš geležinkelio bėgių – šiuo metu beveik avarinės būklės. Tėvai su vaikų vežimėliais arba neįgaliojo vežimėlio pagalba judantys žmonės tik su lydinčiųjų pagalba galėtų iš traukinių platformos patekti į geležinkelio stotį. „Susirūpinau, jog ne tik vaikams, bet ir sveikiems suaugusiems suklupti ant tokių laiptų daug pastangų nereikia. Kartais girdime kalbant, kad regionuose ar atokesnėse vietose „mažai eina“ ir „mažai dalyvauja“. Jei įsigiliname į situaciją, pamatome, kad už „nedalyvavimo ar nenoro būti bendruomenės dalimi“ slepiasi konkrečios priežastys.“
Diana tąkart situaciją išsiaiškino iki galo. Jausdamasi tiek Žiežmarių, tiek ir Kaišiadorių bendruomenės nare, surašė savo pastabas ir išsiuntė AB „Lietuvos geležinkeliams“. Apsidžiaugė gavusi atsakymą, jog artimiausiuose planuose yra numatyta pėsčiųjų tilto virš geležinkelio bėgių ties Kaišiadorių traukinių stotimi rekonstrukcija pagal universalios aplinkos pritaikymo gaires.
„Kad ir kas benutiktų – nekeisčiau Žiežmarių į jokį kitą miestą“
Kalbantis prie kavos puodelio, į Dianos nedidelio darbo kambario duris keliskart pasibeldžia tos dienos „Linksmojo garvežio“ šventės dalyviai. Vienąkart prireikia degtukų įžiebti žvakutėms ant gimtadienio torto. Kitąkart šventės „kaltininko“ mama, atsargiai pravėrusi duris, pasiteirauja: „Ar galime likti dar vienai valandai? Vaikai nenori skirstytis.“ Visi organizaciniai rūpesčiai – ant Dianos pečių. Tik retais atvejais moteris kviečiasi pažįstamą ar draugę į pagalbą.
Jauna verslininkė su lengva ironija vertina asmeninius stereotipus, kurie, tik pradėjus veiklą, greit subliuško: „Man iš pradžių atrodė, jog užteks tik atverti išsvajotos, su meile įrengtos erdvės duris ir žmonės plūste plūs. Iš tikrųjų turi „nertis iš kailio“, kad apie tave žinotų. Turi viską labai gerai padaryti, kad nenusiviltų, grįžtų ir kitiems rekomenduotų. Savas versliukas regione, kad ir nedidelis, tikrai neskirtas žmonėms, kurie ieško patogumo.“
Baigiantis pokalbiui, Diana patikino nemainysianti Žiežmarių į jokį kitą miestą. Ir pasidalino drąsinančia žinute tiems, kurie slapta puoselėja svajones ir nesiryžta jų įgyvendinti Kaišiadorių apylinkėse: „Kiekvienas, kuris organizuoja prasmingas veiklas, ruošia gerą maistą, kuria meno dirbinius, augina gėles ar siuva drabužius, ras savo klientą. Kaišiadorys ir Žiežmariai yra puiki vieta gyventi jaunoms šeimoms. Aš labai laukiu ir tikiu, kad čia įsikurs dar ne vienas įdomus verslas. Išpildykit savo svajones ir realizuokit idėjas – tikrai bus, kas pas jus ateina ir atvažiuoja.“
