Mūsų žemiškojo gyvenimo pabaigoje laukia susitikimas su Dievu. Nepriklausomai nuo to, ar mes tikime į Dievą ir jo klausome, ar netikime ir manome, kad su mirtimi viskas pasibaigs, šitas susitikimas tikrai įvyks ir jo metu išgirsime: „Ištikimasis tarne, eikš į savo šeimininko džiaugsmą“, arba „Šitą netikusį tarną išmeskite į tamsybes.“ Kokie mes ateisime į šį susitikimą, tai nulems mūsų amžinybę, todėl Jėzus, skelbdamas Evangeliją, savo klausytojus primygtinai ragino atsakingai naudotis iš Dievo gautomis dovanomis.
Jėzaus papasakotas palyginimas apie talentus (žr. Mt. 25, 14–30) labai vaizdžiai kalba apie būsimą žmogaus akistatą su Dievu. Šeimininkas apdovanojo savo tarnus pagal jų gabumus: vienam davė penkis talentus, kitam du, o trečiam tik vieną, ir tikėjosi, kad jie uoliai darbuosis ir pelnys dar tiek, kiek gavo.
Tie talentai – tai Dievo mums duotos dovanos. Visų pirma, mūsų žmogiškoji prigimtis, apdovanota protu, valia ir jausmais. Dievo dovanos yra mūsų šeima su mums brangiais asmenimis – tėvais, broliais ir seserimis; tauta, kurios dalimi esame. Mūsų gyvenimo dienos, įgytas išsilavinimas, turtas, pinigai – tai vis talentai, už kuriuos kažkada turėsime atsiskaityti.
Yra du būdai, kaip geriausiai galime panaudoti Dievo gautas dovanas – tai Dievo garbinimas ir tarnavimas žmonėms. Ne tai svarbiausia, kuo ir kiek esame Dievo apdovanoti, bet kaip su tomis dovanomis elgiamės.
Patarlių knyga giria mylinčią, sumanią ir darbščią žmoną: „Už perlus brangesnė jos vertė <…>. Ji dosniai duoda vargšui ir ištiesia ranką elgetai“ (Pat 31, 10.20).
Psalmių autorius giria Dievo bijantį vyrą: „Laimingas, kuris pagarbiai Viešpaties bijo ir laikosi jo kelio. Savo triūso vaisiais maitinsiesi ir sėkmę patirsi“ (Ps 128, 1–2).
Apaštalas Paulius krikščionis vadina šviesos vaikais: „Mes nepriklausome nakčiai nei tamsai. Todėl nemiegokime kaip kiti, bet budėkime ir būkime blaivūs!“ (1 Tes 5, 5–6).
Kiekvienas iš mūsų galime eiti keliu, kuriame tikėjimas, tiesa ir meilė statomi pačioje aukščiausioje vietoje, arba gyventi neatsakingai. Mus mylintis Dievas neverčia rinktis vieno ar kito kelio, o tik beldžiasi į mūsų širdis ir rodo į gyvenimą vedantį kelią. Dievas išrinktajai tautai, o kartu ir mums, paliko Dekalogą, kad jis žmonėms rodytų kelią, vedantį į laimingą amžinąjį gyvenimą. Dėl šios priežasties Jėzus Kristus atėjo į žemę, mirė ant kryžiaus, liko Eucharistijoje, įkūrė Bažnyčią, kad ji belstųsi į žmonių protus ir širdis, vis primindama rinktis ne nuodėmės, bet Dievo kelią.
Kol gyvename šiame pasaulyje, nė vienas nesame apsaugotas nuo pavojaus Dievo padovanotus talentus „užkasti į žemę“. Pati didžiausia nelaimė, kuri gali ištikti žmogų, yra tikėjimo į Dievą ir amžinąjį gyvenimą praradimas. Jei viskas matuojama iš žemiškojo gyvenimo perspektyvos, tuomet sunku išvengti klaidų ir Dievo dovanų nepanaudoti. Apie tai apaštalas Paulius rašė pirmiesiems krikščionims: „Jeigu mirusieji nebus prikelti, tai valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime“ (1 Kor 15, 32).
Gyvename sekuliariame pasaulyje, kuris pilnas gundymų visą dėmesį sutelkti tik į tai, ko geidžia mūsų širdis. Turtas ir malonumai pristatomi kaip didžiausios vertybės, ir vargas žmogui, jei jis tuo patiki.
Dieve, stiprink kiekvieną iš mūsų, kad iš tavęs gautų talentų neužkastume ir kada nors išgirstume tavo pakvietimą: „Ištikimasis tarne, eikš į savo šeimininko džiaugsmą“ (Mt 25, 21).
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
