Birželio 24 d. „Wagner“ samdinių grupuotės vado Prigožino organizuoto (tikro ar surežisuoto) „coup d‘etat“ įvykiai priminė valdžios perversmais pažymėtą Rusijos istoriją. Pirminiai signalai vertė susimąstyti, kad gal ten jau „bermontiada“, ar panašu į 1991-ųjų rugpjūčio pučą, į 1993-ųjų suirutę? Tie neramumai Rusijos viduje aiškiai implikuoja, jog režimo galios struktūros nėra vieningos. Tačiau ar tai iš tiesų reiškia, kad Putino laikas Kremliuje suskaičiuotas?
Iš pirmo žvilgsnio, „Wagner“ 25 tūkst. ginkluotų samdinių pajėgos, užgrobusios Rusijos karo Ukrainoje operacijų valdymo centrą ir judančios Maskvos link, buvo didžiausia tiesioginė egzistencinė grėsmė Putinui per visą jo valdymo laikotarpį.
Užsienio politikos analitikai šį Prigožino „žygi į Maskvą“ vienareikšmiškai vertino, kaip esminį smūgį Putino režimui, atskleidžiant, jog jis gali būti pažeidžiamas. Tačiau reikia pripažinti, jog joks perversmas neįvyko, „status quo“ išliko, karinė vadovybė nepasikeitė, o Rusija toliau tęsia karinius veiksmus Ukrainoje. Ne veltui ES institucijų vadovai neskubėjo reikšti skubotų vertinimų dėl galimo „perversmo“. Dabar jau šiek tiek atvėsus emocijoms, galima bandyti apžvelgti, kas birželio 24 d. įvyko Rusijoje ir ką tai reiškia.
Iš akademinės pusės, svarbu yra įvertinti, kokie faktoriai bendrai lemia sėkmingą valdžios perversmą. Tada ir ims aiškėti, ar iš viso egzistavo galimybė „nuversti Putiną“.
Pagal apibrėžtį, perversmo taikinys turi būti einantis pareigas vykdomosios valdžios atstovas. Remiantis jau klasika tapusia Edwardo Luttwako knyga „Coup d’État: A Practical Handbook“ (liet. „Perversmas: praktinis vadovas“), dažniausiai vyrauja suvokimas, kad sėkmingam valdžios perversmui esminė sąlyga yra karinių struktūrų parama.
Tai ir logiška, kadangi kariuomenės gebėjimas greitai mobilizuotis, kontroliuoti strategines vietas ir neutralizuoti bet kokias opozicijos pajėgas yra gyvybiškai svarbus. Tai neabejotinai būdinga besivystančioms valstybėms.
Pavyzdžiui, Afrikos valstybės pirmauja „coup d‘etat“ skaičiumi: nuo 1950 m. įvyko daugiau negu 200 bandymų nuversti valdžią, pasitelkiant samdinius arba militarizuotas grupes. Valdžios perversmų ekspertai sutaria, jog perversmas laikytinas sėkmingu, jeigu naujosios valdžią perėmusios galios struktūros išlieka įsitvirtinusios bent savaitę laiko.
Politinės jėgos, įsitvirtinusios perversmų dėka, dažniausiai neturi jokio legitimumo, kuris suteiktų valdžiai stabilumo ir pasitikėjimo, o valstybės institucijos yra arba per silpnos, arba apskritai neegzistuoja. Todėl vyraujant silpnoms demokratinėms tradicijoms bei institucijoms, visada egzistuoja rizika, kad bus naujų karinių perversmų.
Akivaizdu, kad Prigožino „perversmas“ užtruko gal 2 paras, bet tikrai ne savaitę. Jokios karinės paramos, neskaitant pačių „Wagner“ samdinių, nebūta. Bandymų kontroliuoti žiniasklaidą, telekomunikacijas, transportą ir strateginę infrastruktūrą, kad įtvirtintų savo valdžią, taip pat nebuvo.
Visgi Prigožinas bandė manipuliuoti, esą tiek rusai, tiek ir oficialios Rusijos karinės struktūros palaiko „Wagner“ ir jų žygį. Viešojoje erdvėje cirkuliavo vaizdo įrašai ir nuotraukos, kaip „Wagner“ samdiniai buvo pasitinkami rusų su džiaugsmu, buvo fotografuojamasi, teikiamas vanduo ir maistas. Bet turėtų būti kai kas daugiau.
Plačiai paplitęs visuomenės nepasitenkinimas esama vyriausybe dėl korupcijos, ekonominio nestabilumo, politinių represijų ar kitų priežasčių gali sudaryti palankias sąlygas perversmui. O kol kas tai – nebent demonstracija prieš režimą. Tie pabrėžiami džiūgavimai gali perversmininkus įtikinti, kad jie yra palaikomi, bet tai tikrai nėra jų veiksmų legitimacija.
Žinoma, autoritarinėse Rusijoje protestai prieš režimą šiuo metu atrodo apskritai sunkiai įmanomi. Tad palyginimui tenka kliautis kitų šalių pavyzdžiais. Štai 2011 m. Arabų pavasario autoritarinių režimų perversmai, kurių pradžioje dominavo būtent piliečių demonstracijos, o ne karinių struktūrų pasipriešinimo.
Tarp sėkmingų perversmų arabų šalyse buvo ir didelių nesėkmių – pavyzdžiui, Sirija, kur pilietinis karas vyksta iki šių dienų. O kalbant bendrai apie valdžios teisėtumą, tai demokratinėse valstybėse jį suteikia konstitucija ir valdžios institucijos, nepamirštant ir tarptautinės bendruomenės vaidmens.
Tarptautinio pripažinimo lygis (arba kaip tik nesikišimas) gali turėti didelės įtakos perversmo sėkmei. Tarptautinei bendruomenei nepripažįstant valstybės vadovo teisėtu, šalis gali netekti reputacijos arba savo ankstesnės pozicijos tarptautinėse organizacijose.
Pavyzdžiui, po 2020 m. suklastotų Baltarusijos prezidentinių rinkimų, ES valstybės nelaiko A. Lukašenkos teisėtu vadovu. Gi Prigožinas, panašu, neturėjo nei vidinės (tai yra oligarchų, pavienių režimo atstovų ir karinių struktūrų), nei išorinės (tarptautinės bendruomenės) paramos. Tad galima teigti, kad tasai „žygis į Maskvą“ buvo pasmerktas.
Taigi apžvelgus klasikinius valdžios perversmo elementus, sunku būtų teigti, kad Prigožinas turėjo realią galimybę nuversti Putiną. Veikiau jo tikslas, pademonstruojant jėgą, sudarant tam tikrą „liaudies paramos“ iliuziją, pabandant sudaryti psichologinį spaudimą, pasiekti tam tikrų „status quo“ poslinkių Maskvos valdžios struktūrose.
Bet ar tikrai tas žygis į Maskvą neturės visiškai jokių pasekmių dabartiniam Kremliaus šeimininkui? Vis dėlto jis nebuvo patyręs tiesioginės grėsmės iš savo valstybės vidaus per visą valdymo istoriją. Tad gali būti, jog teks imtis dar didesnių režimo „apsaugos priemonių“. Kitaip tariant – naujų represijų.
Kita vertus, visgi „Maskva tai apginta“! Iš istorinės perspektyvos žiūrint, gal Putinui visai prestižas į savo „taškų sąskaitą“ įsirašyti „Maskvos apgynimą“. Juk visi didieji Rusijos istoriniai priešai siekė užkariauti Maskvą. Mongolams ar Napoleonui tai pasisekė, Hitleriui ir Prigožinui – ne… O jeigu be ironijos, tai Rusijos istorijoje iš tiesų būta ir sėkmingų, ir ne tokių sėkmingų valdžios perversmų pavyzdžių, leidžiančių suprasti, kad šiais laikais sėkmingam „coup d‘etat“, reikia itin palankių vidinių ir išorinių veiksnių.
Valdžios perversmui žlugus, valdantysis elitas dažniausiai bando sustiprinti turimą galios centrą, dažniausiai įvesdamas dar didesnes represijas, kaip apsaugos mechanizmą. Štai 1825 m. mirus imperatoriui Aleksandrui I, grupė kariškių, vadinamų dekabristais, bandė sutrukdyti Nikolajui I užimti sostą. Jie siekė įvesti konstitucinę monarchiją, tačiau jų sukilimas buvo numalšintas, o lyderiai suimti ir nubausti. Pasekmė – autokratinės valdžios Rusijos imperijoje sustiprėjimas.
Kitas pavyzdys, 1917 m. Vasario revoliucija, arba Romanovų dinastijos pabaiga. Revoliuciją visų pirma paskatino gyventojų nepasitenkinimas, maisto trūkumas ir karinės nesėkmės Pirmojo pasaulinio karo frontuose. Tačiau laikinosios vyriausybės nesugebėjimas spręsti neatidėliotinų šalies problemų, įskaitant besitęsiantį karą, ekonomines problemas, paskatino tolesnius politinius neramumus ir sudarė prielaidas 1917 m. spalio revoliucijai, po kurios į valdžią atėjo bolševikai.
Laikinoji vyriausybė išsilaikė tikrai ilgiau negu savaitę, netgi nuo vasario iki spalio, bet buvo bolševikų nuversta, o stojusios represijos šį kartą buvo taikomos jau apsaugoti naująjį „status quo“.
Tačiau Rusijos istorijoje būta ir kitaip, kai pralaimimas karas priartina politines jėgas prie žlugimo, o kartu ir prie naujų „coup‘ų“. Pavyzdžiui, Sovietų Sąjunga sužlugo praėjus dvylikai metų po invazijos į Afganistaną. Karas turėjo tiesioginį poveikį centralizuotai ekonominei sistemai, o, Michailui Gorbačiovui paskelbus radikalias visuomenės bei politikos reformas, buvo prieita iki sovietinės imperijos suirimo.
1991 m. grupė Sovietų Sąjungos kietosios režimo linijos šalininkų, įskaitant Komunistų partijos narius, paskutinėmis (kaip paaiškėjo) Sovietų Sąjungos gyvavimo dienomis bandė perimti vyriausybės kontrolę iš prezidento Michailo Gorbačiovo.
Perversmu siekta grąžinti centralizuotą valstybės kontrolę. Tačiau perversmas nepavyko: situaciją Rusijos federacinėje respublikoje kontroliavo prezidentas Borisas Jelcinas, Lietuva buvo atstačiusi Nepriklausomybę, kitos dvi Baltijos valstybės ją taip pat deklaravę, taigi Sovietų Sąjungą jau buvo visiško suirimo stadijoje.
Paminėtina dar viena kritinė situacija Rusijoje – 1993 m. kilusi konstitucinė krizė dėl prezidento Boriso Jelcino ir Rusijos parlamento kovos dėl valdžios. B. Jelcinas paleido parlamentą, tačiau šis pasipriešino ir užsibarikadavo vadinamuosiuose Baltuosiuose rūmuose. Konfliktas peraugo į ginkluotus susirėmimus tarp lojalių prezidentui jėgų ir parlamento šalininkų. Galiausiai Jelcinas įsakė apšaudyti parlamento pastatą, jis buvo sėkmingai užimtas, o rezultatas buvo tas, kad prezidento institucija įgavo dar daugiau galių.
Prognozėms, kas gali nutikti su dabartine Rusija ir Putino režimu, nėra pakankamai informacijos. Puikiai suvokdami, kad iš Rusijos ateinančiomis žiniomis pasikliauti negalima, mes vis dėlto esame linkę apsigauti ir kai kada jomis naudojamės savo prielaidoms pagrįsti. O iš tiesų, vis dar anksti spręsti ir kas iš tiesų įvyko, ir kaip šie įvykiai galėtų paveikti režimą ar karo Ukrainoje eigą. Šiuo metu ir Europos, ir viso demokratinio pasaulio pareiga – teikti kuo daugiau ir kuo rimtesnės paramos Ukrainai.
Liudas Mažylis, Europos parlamento narys
