Autorius yra politologas, VU doktorantas, Nacionalinio susivienijimo vicepirmininkas
Pastaruoju metu sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys sulaukė raginimų trauktis iš pareigų. Taip pasisakė ar leido suprasti tiek įprasti kritikai, tiek ir, pavyzdžiui, Vytenis Andriukaitis. Ministro vertinimas visuomenėje yra vienas blogiausių visoje Vyriausybėje. Dažniausia kritika A. Dulkiui susijusi su COVID-19 valdymu bei vakcinacijos kampanija. Pritardami šiai kritikai, pažvelkime į ministro darbą ir kitu, rečiau aptariamu kampu – etikos ir bioetikos klausimu.
Etika: nežymėta reklama, skiepai ir testai
Plačiai nuskambėjo atvejis, kai Sveikatos apsaugos ministerija ruošėsi sumokėti 12 tūkst. eurų laidos „Kitokie pasikalbėjimai“ kūrėjams už epizodą su Arūno Dulkio visuomeniniu konsultantu Edgaru Kulikausku, žinomu kaip „Ciniškas chirurgas“. Suskubta ginčyti, jog laida kainuotų nepilnus 10 tūkst., nes tada teisėta ją pirkti neskelbiant viešo konkurso. Tačiau jokiais atvejais nėra teisėta nežymėta reklama, o būtent tai tokio sandorio atveju ir buvo ši laida.
Pirmoji ministro reakcija į kilusį skandalą buvo kartojimas, kad planuota mokėti ne jo patarėjui, o laidos kūrėjams, o tame nesą nieko bloga: „Jei sąžiningai mokėta kūrėjams, galiu tik pasidžiaugti“.
Problemą abi pusės galiausiai suprato ir sumąstė, kad SAM pagal sutartį laidos kūrėjams nemokės, o šie pinigų neims. Galbūt ši praktika galėtų būti taikoma visiems, kurie pagaunami darant pažeidimus? Maždaug: „Na ir neduosiu to kyšio, kad jau pagavote!“. Komunikacinės krizės suvaldymui paaukota (atleista) patarėja ryšiams su visuomene.
Tačiau problema galimai daug gilesnė. A. Dulkio pirminė reakcija išduoda jo nuoširdų nesupratimą, kad reklama turi būti žymima, o valstybės lėšos negali būti švaistomos. Dar pirmoje metų pusėje ministras kalbėjo, kad COVID-19 skiepų populiarinimo kampanijoje dalyvaus daug influencerių, kad su jais apie tai kalbama. Nėra pagrindo manyti, kad ministras melavo.
Iš tiesų daugybė viešų asmenų, nuomonės formuotojų pasisakė už skiepus, neretai profesionaliai filmuotuose klipuose (A. Jagelavičiūtė, kiti), kurie nebuvo niekaip pažymėti kaip užsakyta reklama. Pabrėžtina, užsakyta, nes nepriklausomai nuo to, mokama ar ne, viešai išsakoma pozicija, kuri buvo derinama su trečiąja šalimi, kurios interesus atitinka, pagal įstatymus jau yra laikoma reklama.
Šiandien būtų prasmingas tyrimas, kiek tokios nežymėtos reklamos SAM užsakymu buvo paskelbę Lietuvos influenceriai. Juo labiau, kad pats „Kitokių pasikalbėjimų“ kūrėjas viešai pripažino, jog jo laidas nuolatos finansuoja įvairios valstybės institucijos ir tai niekada nėra žymima.
Spalio 5 d. paskelbta apie SAM parengtas pataisas, pagal kurias konkrečios profesinės grupės būtų skiepijamos privalomai, o darbuotojų testavimas dėl COVID-19 būtų vykdomas pačių darbuotojų lėšomis. Pirmuoju sprendimu radikaliai keičiama ligšiolinė Lietuvoje galiojusi nuostata, jog žmogaus asmuo yra neliečiamas ir visi tyrimai ar gydymas, įskaitant skiepus, yra atliekami tik laisvu paties asmens sutikimu. To reikalauja ir Lietuvos ratifikuota Žmogaus teisių ir biomedicinos konvencijos 5 straipsnis, ir bent keli šalies įstatymai: Civilinio kodekso 2.25 straipsnis, Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 14 straipsnis, Žmogaus užkrečiamų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo 11 straipsnis.
Atitinkamai darbuotojų testavimas, jeigu už jį atsisako mokėti milijonus neefektyviai reklamai švaistanti Vyriausybė, turi būti vykdomas darbdavių lėšomis, nes būtent jiems įstatymai numato pareigą užtikrinti darbuotojams saugią darbo aplinką. A. Dulkiui tokie šalies kryptį atitinkamose srityse keičiantys sprendimai atrodo neverti platesnės diskusijos ir visuomenės pritarimo.
Bioetika: surogacija, apvaisinimas, lyties keitimas ir spiralės paauglėms
Pereikime prie bioetikos. Spalio 1 dieną SAM užregistravo siūlymą įteisinti surogatinę motinystę ir dirbtinį apvaisinimą nesusituokusiems. Surogatinė motinystė yra vienas kontraversiškiausių sprendimų negalinčioms susilaukti poroms. Šią praktiką pasmerkė visa eilė tarptautinės teisės dokumentų, įskaitant Europos Parlamentą 2011 ir 2015 metais, o ir Lietuvos Seimą 2020 metais.
Iš esmės, tai prekybos žmonėmis, konkrečiai, žmogaus kūnu forma. Pagal žmogaus teisių konvenciją, negalima prekyba jokiomis žmogaus kūno dalimis ar finansinė nauda iš žmogaus kūno. Surogacija smerkiama ir tuo atveju, kai moteriai už kūdikio išnešiojimą kitiems yra sumokama, ir kai nesumokama, tyrimai rodo, kad jos įteisinimas galiausiai vis tiek sukuria faktinius turtinius santykius. A. Dulkys, kaip srities ekspertas, registruoja to įteisinimą Lietuvoje.
Kartu spalio 1 dieną užregistruotos ir pagalbinio apvaisinimo įstatymo pataisos, kuriomis liberalizuojami įvairūs dabartinio įstatymo aspektai. Šiuo metu įstatymas nurodo saugoti embrionus neribotą laiką, Dulkys siūlo nepanaudotus embrionus sunaikinti. Embrionų naikinimo klausimas buvo esminis svarstant pagalbinį apvaisinimą praėjusioje Seimo kadencijoje. Kartu Dulkys siūlo leisti pagalbinį apvaisinimą ne tik susituokusioms, bet ir sugyventinių poroms. Ligšiolinis ribojimas sutuoktiniais remiasi vaiko interesais – statistiškai būtent santuokoje gimę vaikai auga stabiliausioje aplinkoje ir gauna geriausias sąlygas savo vystymuisi.
Jeigu pora nori kreiptis dėl dirbtinio apvaisinimo, ji gali pirmiausiai įsipareigoti vienas kitam, nes vis tiek kartu augins vaiką, kurio siekia susilaukti. LGBT reikalavimų kontekste yra ir dar vienas aspektas: sugyventinių teisė į dirbtinį apvaisinimą, nors dabar siūloma tik vyro ir moters poroms, tarptautinės teisės požiūriu lengvai galėtų būti pripažinta diskriminuojančia ir Lietuva įpareigota ją taikyti ir vienalytėms poroms. Tokia praktika ES jau egzistuoja su heteroseksualia ir vienalyte partneryste.
Dar vasarą, rugpjūčio 6 dieną, A. Dulkys užregistravo Lyties tapatumo sutrikimo diagnostikos ir gydymo tvarkos aprašą. Jame, nors pripažįstama sutrikimu, noras keisti lytį siūlomas „gydyti“ keičiant lytį ir numatoma medikamentinio lyties keitimo tvarka. Civilinis kodeksas – aukštesnis teisės aktas – aiškiai nurodo, kad tokia tvarka (jei bus priimta), turi būti įtvirtinta įstatymu, o ne ministro įsakymu.
Tačiau esmė ne formalumuose. Bioetikos ekspertas A. Dulkys siekia įteisinti lyties keitimą, nors gausūs tyrimai visame pasaulyje liudija, kad lyties keitimas nesprendžia sutrikusio lyties tapatumo asmenų psichologinių problemų, lytį pakeitę asmenys daugiau žudosi net ir pačiose tolerantiškiausiose jiems Šiaurės šalyse (žr. Cecilia Dhejne, Paul Lichtenstein, Marcus Boman, Anna L. V. Johansson, Niklas Långström, Mikael Landén tyrimas). A. Dulkio sprendimas įgalintų platesnį šių asmenų žalojimą.
Jau kadencijos pradžioje A. Dulkys pasirašė įsakymą, kuriuo nepilnametėms merginoms finansuojamos kontraceptinės hormoninės spiralės. Tuo apskritai pirmąkart valstybėje pradėta finansuoti kontracepcija. Sprendimas motyvuojamas tuo, jog šalyje egzistuoja nėščiųjų nepilnamečių problema.
Ši problema iš tiesų itin lokali socialinės rizikos šeimų problema. A. Veryga prieš tai šio sprendimo atsisakė, išgirdęs visuomenininkų kritiką, ne tik dėl konkretaus įteisinto medikamento nesaugumo, bet ir dėl to, jog kontracepcijos dalinimas paaugliams būtent skatina ankstyvus lytinius santykius ir abortų skaičių – statistiškai Lietuva šių problemų turi beveik mažiausiai Europoje, tačiau logiška tikėtis, kad dalinant kontracepciją ir sukuriant nepagrįsto saugumo jausmą, šios tendencijos keisis.
„Nieko nežinau“
Bioetikos klausimai yra visiškai svetimi ministrui pagal išsilavinimą ir jo kaip politiko profilį, tačiau šioje srityje jis daug aktyvesnis už daugelį savo pirmtakų. Kodėl? Galimas paaiškinimas jo paties pateiktas LNK laidoje pasakojant apie savo įsidarbinimą Seimo pirmininko patarėju: „Darbo pokalbyje, kuriame į visus klausimus atsakiau „nežinau, ne, tikrai nemoku“, man atsakė „Labai gerai, mums kaip tik tokio ir reikia.“
Pagrįsta manyti, kad minimi bioetiniai sprendimai gimė ne paties A. Dulkio iniciatyva, o buvo jam pateikti įvairių NVO ar kitų politikų. Juo labiau tokia teorija tampa tikėtina matant, kad atstovauti SAM pozicijai dėl surogacijos įteisinimo į žiniasklaidos laidas ministerija deleguoja neregistruotus klinikų lobistus, kurie esą „puikiai išdėstys ir pateiks argumentus“. Jei tai tiesa, ministras suinteresuotoms grupėms idealus kaip tik tuo, kad „nežino ir nemoka“, o tiesiog sutinka nekritiškai registruoti kitų siūlomus projektus.
A. Dulkys tikriausiai ėjo į Sveikatos apsaugos ministro pareigas, tikėdamasis optimizuoti ir skaidrinti šio itin klampaus ir įsisenėjusių problemų kupino sektoriaus valdymą. COVID-19 pandemijos sprendimas tapo pagrindiniu jo kadencijos rūpesčiu.
Skirtingų pažiūrų ekspertai sutaria, o ir skaičiai liudija, kad tai nepavyko: nepaisant vakcinacijos, Lietuva pirmauja Europoje pagal COVID-19 užsikrėtimus, o vien šiemet beveik milijoną kainavusi tiesmuka skiepijimo kampanija totaliai supriešino visuomenę, taip ir nesugebant paskiepyti vyriausios visuomenės grupės, kuriai skiepo iš tiesų labiausiai reikia.
Jeigu COVID-19 valdymas yra pagrindinis A. Dulkio darbo vertinimo kriterijus, trauktis jam reikia be jokios abejonės. Jeigu atsižvelgsime ir į neskaidraus lėšų švaistymo problemą bei skandalingų bioetinių sprendimų registravimą, trauktis reikia kuo greičiau.
