Turtingas vyras paklausė Jėzaus: „Gerasis Mokytojau, ką turiu daryti, kad laimėčiau amžinąjį gyvenimą?“(Mk 10, 17). Jėzus nurodė į įsakymų – Nežudyk, nesvetimauk, nevok, neteisingai neliudyk, neapgaudinėk, gerbk savo tėvą ir motiną – laikymąsi, o kai vyras paaiškino, kad jis nuo jaunystės jų laikosi, tuomet Jėzus pasakė: „Vieno dalyko tau trūksta: eik parduok visa, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“ (Mk 10, 21). Evangelistas pastebi, kad „po šitų žodžių vyras apniuko ir nusiminęs pasitraukė, nes turėjo daug turto“.
Evangelijos pasakojimas yra nepaprastai aktualus, nes mes visi kasdien darome vienokius ar kitokius pasirinkimus, nuo kurių priklausys, kokį gyvenimą susikuriame čia, žemėje, ir kokį turėsime amžinybėje.
Dabartiniu metu pasaulietinė žiniasklaida tiesiog įkyriai perša mintį, jog laimingas yra tik tas, kuris turi daug pinigų ir gali sau viską leisti. Turtas yra tapęs tiesiog stabu, kuriam aukojama viskas: sąžinė, garbė, žmoniškumas. Žmonės, siekdami turto, nesibodi būti nesąžiningi ir lipti vieni kitiems per galvas.
Jėzaus laikų fariziejai didžiavosi savo turtais, nes mąstė, kad ištikimas Įstatymo laikymasis garantuoja Dievo palaimą, kurios matomas ženklas yra medžiaginė sėkmė. Jie buvo toli nuo suvokimo, kad medžiaginis turtas gali tapti dvasinės elgetystės priežastimi.
Jėzus labai aiškiai skelbė: „Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai. Visa tai girdėjo godūs pinigų fariziejai ir šaipėsi iš Jėzaus“ (Lk 16, 13–14).
Ar dėl turto žmogus visuomet degraduoja? Nėra vienareikšmiško atsakymo. Gali būti labai turtingas ir labai geras žmogus; taip pat gali būti neturtingas ir labai nedoras. Jėzus išrašė receptą, ką reikia daryti, kad turtas netaptų žmogaus dvasinio gyvenimo griovėju; jis kalbėjo: „Darykitės bičiulių su apgaulinga Mamona, kad, galui atėjus, jie priimtų jus į amžinąsias padangtes“ (Lk 16, 9).
Jėzaus patarimas labai aiškus: su turimu turtu reikia elgtis atsakingai ir jį naudoti ne vien savo reikmėms, bet ir geriems darbams. Galėčiau išvardyti daug didelių darbų, kurie buvo padaryti Lietuvoje per atkurtos Nepriklausomybės metus; jų nebūtų buvę, jei ne turtingų žmonių pagalba.
Turtas išbando žmogų, ko jis yra vertas. Turtas gali iš žmogaus padaryti didelį gobšuolį, apie kurį kalbėjo Jėzus: „Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. Jis pradėjo sau vienas svarstyti: ‚Ką čia man dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus.‘ Galop jis tarė: ‚Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuosi didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!‘ O Dievas jam tarė: ‚Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?‘ Taip yra tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą“ (Lk 12, 16–21).
Štai Evangelijos atsakymas: turiu savo turtu taip naudotis, kad tapčiau ir dvasiškai turtingas; o jei esu neturtingas – turiu nedejuoti, nes beturtystė mus daro panašius į Jėzų Kristų, kuris buvo visiškas beturtis. Vienam Rašto žinovui, panūdusiam sekti paskui, Jėzus pasakė: „Lapės turi urvus, padangių sparnuočiai – lizdus, o Žmogaus Sūnus neturi kur galvos priglausti“ (Mt 8, 20).
