Skiepai nuo COVID-19 jau formuoja medikų, švietimo įstaigų darbuotojų, dalies senjorų bei sergančiųjų onkologinėmis ligomis imunitetą koronavirusui. Bet ar išaušus masinės vakcinacijos etapui visuomenėje tvyrantis nerimas leis pasiekti būtinas imunizacijos apimtis? Žinodama visuomenės jautrumą skiepų temai, Vyriausybė jau seniai turėjo pradėti mokslu grįstą informacinę kampaniją, kuri išsklaidytų mitus ir paskatintų kuo daugiau gyventojų rinktis šį sveikatos apsaugos būdą.
Pirmosios vakcinos nuo COVID-19 viruso Lietuvą pasiekė praėjusių metų gruodžio 27 d. Nuo tos dienos pirmąją dozę gavo jau daugiau nei 210 tūkst. gyventojų, antrąją – daugiau nei 85 tūkst. Nuo COVID-19 viruso jau pasiskiepijo 56 proc. sveikatos priežiūros įstaigų darbuotojų, aktyviai skiepijami vyresnio amžiaus asmenys, taip pat sergantys onkologinėmis ligomis. Tikimasi, kad visuotinė vakcinacija galėtų prasidėti šių metų gegužę.
Tiesa, net jei skiepų gamintojams pavyks laikytis numatyto grafiko ir skiepus pristatyti laiku, kyla klausimas, ar pakaks gyventojų, norinčių skiepytis nuo COVID-19 viruso? Nors viešojoje erdvėje, ypač socialiniuose tinkluose, sklando daugybė mitų ir dezinformacijos, Sveikatos apsaugos ministerijos užsakymu atlikta apklausa parodė, kad tam tikra kritinė masė žmonių, teigiančių, kad sutiktų skiepytis nuo COVID-19, yra susiformavusi. Apklausos duomenimis, 64 proc. Lietuvos gyventojų sutiktų pasiskiepyti. Tik ar tokio skaičiaus užtektų, kad situacija būtų suvaldyta?
Ši pandemija mus lydi jau daugiau nei metus (pirmasis užsikrėtimo COVID-19 atvejis Lietuvoje buvo nustatytas pernai vasario 28 d.), apie tai, kad skiepai yra vienintelė priemonė, galinti suvaldyti pandemiją, buvo kalbama praktiškai nuo pat jos pradžios. Išgyvenę dvi pandemijos bangas ir patyrę griežtus karantino apribojimus tuo tik dar labiau įsitikinome.
Per karantiną taikomos kontaktinės veiklos ribojimo priemonės stabdo viruso plitimą tik tada, kai šie apribojimai taikomi nuolat. Viešųjų vietų atidarymai, uždarymai, judėjimo apribojimai ir šių apribojimų chaotiškas atšaukimas, įtampa, nerimas, nuovargis, sumišimas ir nuosmukis – tai neturėtų būti ilgalaikė strategija. Nereikia būti mokslininku, kad suprastum, jog apribojimų politika yra efektyvi tik tada, kai yra taikoma trumpai.
Ar galėjome vakcinacijai pasiruošti iš anksto?
Vos prasidėjus pandemijai farmacijos kampanijos sutelkė visus resursus vakcinos kūrimui. Pavyzdžiui, „Pfizer“ vienu metu bandė kelias potencialias vakcinas, kad nereikėtų kaskart patyrus nesėkmę grįžti į pirminį tašką ir tai (greta daugybės kitų priemonių) buvo viena iš priežasčių, kodėl pavyko vakciną sukurti per rekordiškai trumpą laiką.
Apie visuomenėje įsišaknijusį skepsį skiepų atžvilgiu žinojome dar iki COVID-19 pandemijos. Geriausias pavyzdys – skiepas nuo tymų, kurį dalis visuomenės vis dar laiko galinčiu sukelti autizmą. Nors šis mitas jau seniai paneigtas išsamiais mokslininkų tyrimais, o jo kaltininkui panaikinta gydytojo licencija, nes jis tyčia klastojo su skiepais susijusių tyrimų rezultatus, visuomenėje jis vis dar gajus.
Tokie pavyzdžiai rodo, kad visuomenei tai jautri tema, o COVID-19 akivaizdoje tai gali reikšti papildomą iššūkį. Ar galėjome tam pasiruošti iš anksto? Kaip ir „Pfizer“, vienu metu aktyviai dirbti keliomis kryptimis, t.y. kovoti su viruso plitimu ir iš anksto ruoštis vakcinacijos kampanijai? Turiu omenyje visuomenės švietimą ir informavimą apie tykančius pavojus, kurie lauktų, jei nesugebėtume užtikrinti kritinio pasiskiepijusių asmenų procento.
Panašu, kad pasiruošimo šiam – vakcinacijos – etapui neužteko. Tai puikiai iliustruoja viešojoje erdvėje sklandantys ir kasdien vis labiau nerimą sėjantys mitai. Lietuvos žaliųjų partijos Taryboje vakar priėmėme rezoliuciją, kurioje raginame Vyriausybę nedelsiant pradėti išsamią, moksliniais įrodymais pagrįstą informacinę kampaniją, ugdančią ir skatinančią visų visuomenės grupių sąmoningumą, kad kuo daugiau gyventojų savo noru pasirinktų šį prevencinį sveikatos apsaugos būdą.
Ar vakcinacija turėtų būti privaloma?
Pasaulio sveikatos organizacija dar gruodžio pradžioje aiškiai deklaravo, kad vakcinacija neturėtų būti privaloma, nes gali iššaukti neigiamą reakciją visuomenėje, todėl švietimas apie vakcinos naudą turėtų būti gerokai veiksmingesnis kovos su pandemija būdas.
Kiekvienas žmogus turi teisę spręsti dėl savo kūno ir sveikatos, tačiau reikėtų prisiminti ir tai, kad vieno žmogaus teisė neturėtų riboti kitų asmenų teisių. Kitaip tariant, priimdami sprendimą nesiskiepyti mes pastatome į pavojų kitus, o skiepydamiesi priešingai – saugome aplinkinius. COVID-19 pandemijos pavyzdys atskleidė, kaip stipriai vienas nuo kito esame priklausomi, todėl asmeninius sprendimus turėtume priimti atsižvelgdami į jų poveikį kitiems.
Be to, masinė vakcinacija turės reikšmingą poveikį visam sveikatos priežiūros sektoriui. Jau dabar, kai dauguma medikų įgijo imunitetą ir mažėja užsikrėtusių pacientų skaičius, gydymo įstaigos gali atnaujinti kitas sveikatos priežiūros paslaugas. Visas šis laikotarpis, kai daugiausia dėmesio buvo sutelkta į vieną sveikatos problemą, gali turėti rimtų pasekmių, kurias išvysime tik po kurio laiko. Kai uždelstas kitų ligų gydymas ims atsispindėti nacionaliniuose rodikliuose.
Kitų ligų eliminavimas iš sveikatos priežiūros sistemos ar bent jau nustūmimas į šalį buvo ne tik strategijos klausimas. Daug įtakos turėjo ir medikų izoliacija bei sergamumas, dėl kurių buvo sutrikdyta planinė kitų ligų gydymo veikla ir t.t. Jei norime sugrąžinti sveikatos sistemą į normalias vėžes, turime užtikrinti masinę vakcinaciją, o ją užtikrinsime tik šviesdami visuomenę.
Skiepai – vienas reikšmingiausių medicinos išradimų
COVID-19 skiepas toli gražu nėra pirmasis. Apsisaugoti nuo užkrečiamųjų ligų buvo siekiama jau daugiau nei prieš du tūkstantmečius. Iki šiol vakcina laikoma pačiu reikšmingiausiu medicinos atradimu. Kasmet jos išgelbsti milijonus gyvybių, nes padeda paruošti žmogaus imuninę sistemą (natūralią organizmo apsaugą) atpažinti konkretų virusą ir apsiginti nuo jo sukeliamų ligų.
Skiepais pasaulyje galime valdyti maždaug 30 užkrečiamųjų infekcinių ligų. Pirmieji skiepai buvo išrasti dar XVIII amžiuje. Jie apsaugojo nuo raupų, ūmios ir gretai plintančios, dažniausiai mirtinos ligos. Skaičiuojama, kad iki tol pasaulyje raupai pražudė per 400 milijonų žmonių. Šiandien ši liga yra išnaikinta būtent dėl vakcinacijos.
Dalis žmonių, nors ir pritaria skiepų naudai bendrąja prasme, nerimauja, kad vakcina nuo COVID-19 pernelyg nauja ir nenori būti „bandomaisiais triušiais“. Vis dėlto norisi priminti, kad nesaugių ir pakankamai neištirtų vakcinų į rinką niekas neįleistų.
Kažkada vakcinai sukurti reikėjo dešimtmečių. Vėliau jau užteko maždaug ketverių ar penkerių metų. Kaip dabar mums pavyko sukurti vakciną mažiau nei per metus? Kaip taikliai pastebėjo vienas Amerikos medicinos atstovas Albertas Rizzo, mes tiesiog turime geresnes technologijas. „Kodėl XIX amžiaus pradžioje Atlanto vandenyną perplaukti trukdavo dvi savaites? Nes žmonės plaukdavo laivu. O dabar perskristi vandenyną trunka kelias valandas“, – sakė jis. Be to, mokslininkams nereikėjo pradėti nuo nulio, nes pasaulis jau buvo susidūręs su SARS ir MERS virusais, kuriems jau anksčiau buvo pradėta kurti vakcina. Kadangi šie virusai panašūs, tereikėjo vakciną modifikuoti.
Nei internetas, nei kaimynas negydo nuo COVID-19 viruso ir negelbėja žmonių gyvybių. Tai daro gydytojai, kurie, beje, pirmieji pasiskiepijo nuo viruso. Ar vien jau tai nėra pakankamas argumentas patikėti vakcinos saugumu? O jei vis tiek abejojate, galite ateiti į ligoninės COVID-19 palatas savanoriauti ir padėti sergantiems pacientams pasveikti. Įtariu, kad prieš akis matoma situacija gerokai palengvintų sprendimą.
Komentaro autorė: Dr. Svetlana Kauzonienė, Lietuvos žaliųjų partijos Sveikatos apsaugos komiteto pirmininkė
