Ketvirtadienio vakarą Kauno V. Kudirkos viešosios bibliotekos Jaunimo, meno ir muzikos skyriaus kiemelyje vyko poetės, skaitovės, gidės, kūrybininkės Neringos Daniulaitienės pirmosios knygos „Mėlynių uogom dažyti“ pristatymas. Autorė sudėjo į ją savo širdį, skausmą ir džiaugsmą, o dovanodama žmonėms poeziją, kviečia visus mėlynių uogomis išdrįsti dažyti net tik lūpas, bet ir žodžius.
Kas, Neringa, Jums yra poezija?
Visų pirma, poezija man – begalinė pagarba žodžiui. Antra, asmeniškai man, tai labai stiprus sielos atvėrimas. Sakyčiau, kad poezija yra net apsinuoginimas. Pradėjau kurti dėl poreikio nusimesti visus lukštus ir apsaugines kaukes, kurios mane dengė. Aš supratau, kad jei jų nenusimesiu, niekada į savo gyvenimą neprisitrauksiu tų žmonių ir tų veiklų, nuo kurių mano siela dainuotų. Poezijos žanras man yra ir daina. Penki eilėraščiai iš pirmosios manosios knygos jau tapo dainomis. Kanklininkė Anikė Lažauninkaitė ir bardė Asta Krasauskaitė, kurios netyčia atėjo į gyvenimą, gavusios mano poezijos knygą, abi atsakė muzika. O kalbant apie kitų poetų kūrybą, poezija man yra tai, kas pakelia sielą, nuskaidrina, priverčia stabtelėti bėgant; suprasti, kad kasdienybėje yra gerokai daugiau klodų. Bet poezija man yra ir slemas, kuriame dalyvavau net keturis kartus. Ten labiausiai žavi žodžio drąsa, kai nieko nevynioji į vatą ir sakai tai, kas galvoje, kurioje toli gražu ne visada vien grožis ir polėkis, bet pasitaiko ir nepatogių dalykų.

Kaip jaučiatės šiandien?
Šiąnakt sapnavau, kad stoviu ir pro langą matau didžiulę auditoriją, tokią kaip Dainų slėnyje. Už lango jaučiuosi tarsi būčiau poetas Justinas Marcinkevičius, o man linksta keliai, galvojant, ką tiems žmonėms pasakysiu. Kaip bičiulė aktorė Kristina Kazakevičiūtė juokauja, tai – aktorių košmaras, kai spektaklio išvakarėse sapnuoji, jog lipi ant scenos, tavęs laukia daugybė žmonių, o tu staiga pamiršti tekstą. Iš tiesų truputį jaudinuosi, važiuojant kilo baimė, bet džiaugiuosi, kad su manimi vyko dukra, kuri padėjo atsikratyti įtampa.
Kur ieškote įkvėpimo savo kūrybai?
Gaila, kad šiandien nebus knygos fotografijų autorės Gretos Žilinskaitės. Mes su ja kurį laiką žaidėme žaidimą, kurį vadinome „vaizdažodžiais“. Vienas iš įkvėpimo šaltinių man yra vaizdas. Greta siųsdavo man savo fotografijas, aš jas nešiodavausi, vis pažvelgdavau, ir po kiek laiko į galvą atspurdėdavo žodžiai. Kitas įkvėpimo šaltinis – gamta. Nerašau apie žydintį žiedą, jis tiesiog savo kvapu, savo vaizdu, savo judesiu vėjyje kažką trūkteli, ir žodžių siūlas pradeda vyniotis pats.
Labai džiaugiuosi, kad įkvėpimo šaltinis nebėra skausmas. Šios poezijos knygos pirmoji dalis „Spaudžiantys sandaliukai“ gimė iš didelio skausmo, kurio niekaip nesugebėjau paleisti daugybę metų, kuris buvo nusėdęs į pasąmonę. Tas skausmas kilo daugiausia iš vaikystės, juk dažniausiai iš ten viskas ateina. Jei dabarty be galo bloga, ir nėra tam aiškių priežasčių, o vis grįžti ir grįžti vaikystėn, ją idealizuodamas, tai gali būti ženklas, kad būtent joje ir pasisėjo tas blogumas. Labai džiaugiuosi, kad to skausmo jau nebėra, bet jį matau aplink save: kitų žmonių patirtyse, senų žmonių vienišume, paliktuose, apleistuose vaikuose ar gyvūnuose. Bet lygiai taip pat visada šalia ir kasdienybės džiugesys. Su metais ir patirtimi ateina supratimas, jog nereikia didelių dalykų, kad pasijustum labai gerai. Jaunystėje galvoji, kad reikia ir to, ir kito, o kuo toliau, tuo labiau užtenka vis mažiau ir mažiau.

Kada poezija atėjo į Jūsų gyvenimą?
Jeigu visai apsinuoginant, pradėjau kurti poeziją po gero pusmečio rašymo psichoterapijos. Psichologė įžvelgė, kad rašymas man padeda gyventi, ji patarė užrašyti pasikartojančius tiek gerus, tiek blogus prisiminimus ir tai daryti chronologiškai, nuo mano prasidėjimo. Nuoširdžiai tai dariau kiekvieną dieną, o kartą per savaitę eidavau pas ją, perskaitydavau garsiai, ką parašiau, ir dažniausiai išsiverkdavau. Po pusmečio tokio kasdienio darbo nuvažiavau į Gabrielės Labanauskaitės kūrybinio rašymo stovyklą ir tada supratau, ko noriu. Gabrielė patarė rašyti savo minčių srautą tiesiai ant popieriaus. Sakė, kad taip nurašysiu savo vidinį kritiką, gąsdintoją, kuris sako: nieko iš to nebus, net nebandyk. Sąžiningai vykdžiau ir jos, ir psichologės patarimus. Ir dar po kurio laiko poezija prasidėjo pati. Srautu. Lyg atsukus kranelį. Iki tol nerašiau poezijos. Poreikis rašyti buvo, bet daugiau prozą, vaikiškas pasakas, straipsnius man svarbiomis temomis.
O jei kalbėti būtent apie šią knygelę, ją rašyti pradėjau prieš dvejus metus. Iš tiesų, jei dabar knygą leisčiau iš naujo, didelės dalies eilėraščių nebedėčiau – man pačiai jau nebeskauda – dabar aktualios kitos temos. Supratau, kad visada norėjau kurti, bet šitą asmenybės pusę buvau visiškai užspaudusi. Atsimenu, kai 12-oje klasėje reikėjo pasirinkti, ką studijuoti toliau, aš beprotiškai norėjau rinktis humanitarinius mokslus: lietuvių kalbą, literatūrą ar istoriją . Bet iš baimės pasirinkau visiškai kitą kelią, turbūt dėl to tuo metu išgyvenau labai stiprų depresijos epizodą – pasąmonė kiek galėdama priešinosi proto sprendimui. Prieš pat baigiamuosius egzaminus sau vieną rytą pasakiau: gerai, būsiu verslininkė, bet laisvalaikiu rašysiu. Ir depresija baigėsi. Studijavau verslą, studijuodama rašiau, vertėjavau, bet po to daugybę metų dirbau aktyviuose pardavimuose, taip pat ir tarptautinėse kompanijose. Man tai sekėsi, bet rašyti laiko ir jėgų tiesiog nelikdavo, ir tai, kas buvo giliai viduje, badavo. Nepaisant to, aš vis tiek save spaudžiau, kol atėjo ta diena, kai supratau – arba mirsiu. arba turiu kažką daryti. Kas įvyko gražiausio ir nuostabiausio visame šiame procese: tai, kad mano šeima, tėvai, vyras, dėl kurių aš ir spraudžiau save į tuos rėmus iš baimės būti nemylima, mane labai palaiko ir priima tokią, kokia iš tiesų atsivėriau esanti.

Kas paskatino dalintis savo poezija?
Poetė Rima Juškūnė Palubinskienė sekė mano kūrybą „Facebook“ ir pakvietė ateiti į jos knygos pristatymą. Knygos pristatymo metu susipažinau su poete, ir ji pasakė, jog laikas ir mano pirmąjai knygai. Tai man pasakė ne šiaip paprastas žmogus, ne draugė, ne mama, bet tikra poetė! Antrasis ženklas – aktorės Kristinos Kazakevičiūtės kvietimas sudalyvauti „Zikarinėse“ su manaisiais trieiliais. Nes jau seniai galvojau, kad labai noriu išmokti kuo mažesniu kiekiu žodžių pasakyti kuo daugiau. Pasirodo, net nežinodama artėjau prie japoniško haiku žanro. Čia man padėjo poetė Jūratė Norvaišienė, kuri jau seniai kuria haiku, yra laimėjusi nemažai konkursų. Jūratė pradėjo mane mokyti, kaip rašyti haiku. Tai ji mane traukė, drąsino, skatino.
Kaip gimė pavadinimas „Mėlynių uogom dažyti“?
Knygos pavadinimą pasiūlė knygos redaktorė poetė Lina Navickaitė. Mano versija buvo „Žodis po žodžio“, o Linai surezonavo du eilėraščiai, kuriuose minima mėlyna spalva. Ji sutapatino manosios sielos atsivėrimą, drąsą ir mėlyną spalvą, ir taip gimė pavadinimas.
Knygos autorė šiuo metu lėtai dėlioja antrąją knygą, kuri bus dedikuota trieiliams. Kaip pati autorė juokauja „Kuo toliau, tuo mažiau žodžių“.
