Praeityje atstovavusi stiprius Utenos, Marijampolės klubus, krepšininkė karjerą atgaivinti bandys Kauno klube. Puikiomis žaidimo organizavimo, vadovavimo komandai savybėmis pasižyminti įžaidėja į jauną ,,LSU – Aisčių‘‘ kolektyvą bandys inešti ramybės ir pamokų jaunosioms žaidėjoms.
Komandos direktorius Petras Aleksonis džiaugiasi, jog Agnė po ilgos pertraukos sugrįžo būtent į ,,Aisčių‘‘ gretas: ,,Aš labai džiaugiuosi, jog Agnė patikėjo mūsų komanda, mūsų organizacija ir iškart matosi, jog krepšinį ji žaidžia ne dėl pinigų, fotografijų ar reklamos. Žaisdama kitose komandose Agnė buvo šiek tiek neįvertinta, nors yra tikrai gera įžaidėja, tad ,,Aistėse‘‘ ji galės grįžti, gauti daug minučių, vėl priprasti prie sportinio ritmo. Agnei krepšinis yra širdyje ir aš manau, kad ji turi daug ką įrodyti mums, bet pirmiausia pati sau. ‘‘
Apie priverstinę pertrauką, sugrįžimą į sportinę rutiną, komandos stiprybes ir tikslus, bei kitus karjeros ypatumus kalbinome pačią krepšininkę.
Į krepšinį sugrįžote po pertraukos. Kaip jaučiatės?
- Taip, po ilgos pertaukos. Du sezonai be krepšinio, mano manymu, labai daug. Tačiau jaučiuosi tikrai sustiprėjusi, grįžau ne šiaip sau, treniruotėse tobulėju ir gerinu sportinę formą. Kodėl sugrįžau? Iš didelio noro, užsispyrimo bei meilės šiam sportui. Turiu daug ką įrodyti treneriams, jaunoms žaidėjoms, bet didžiausius tikslus keliu tik sau.
Kaip pati sakėte, pertrauka truko net dvejus metus. Daug metų dirbate didelėje kompanijoje, esate užsitarnavusi vadovų pasitikėjimą, užimate aukštas pareigas. Ar nepavyko savęs realizuoti kitoje srityje?
- Aš dirbau sau mėgstamą darbą, taip pat megėjiškai žaidžiau krepšinį, tad nebuvo taip, jog krepšinis liko užribyje. O kalbant apie savęs realizavimą, tai atradau savo darbe.
Pakalbėkime apie jūsų traumą, dėl kurios teko palikti krepšinį nuošalyje. Plyšę kelio kryžminiai raiščiai nesugriovė motyvacijos sportuoti toliau?
- Po tokios traumos dažnas sportininkas atsisako to ,,malonumo‘‘, tačiau aš negalėjau. Buvo nemažas palaikymas iš aplinkos – šeimos, draugų, kitų komandų – jog aš turiu grįžti į profesionalų sportą. Atgauti jėgas labai padėjo treneris Vytautas Pliauga, su kuriuo dirbau vasarą ir labai sustiprėjau būtent jo dėka. Aš labai norėjau pabandyti sugrįžti, ypač kai sulaukiau ir dr. Rimtauto Gudo palaikymo, kuris pasakė jog mano sąnarys kaip penkiolikmetės – viskas švaru, jauna esu ir atsigausiu, tad tai labai nuramino mane. Ir tai davė motyvacijos įrodyti, kad aš galiu žaisti aukštu lygiu. Nes buvo pasiūlymų ir iš ,,Akvilės‘‘ krepšinio lygos komandų, kad ateičiau tik į varžybas ir žaisčiau. Tačiau man to buvo maža.
Su sugrįžimu į krepšinį, sugrįžo ir komandinė aplinka, pastovus darbas, sportinė rutina. Kaip sekasi su tuo susitvarkyti? Visgi ilga pertrauka galėjo išmušti iš vėžių.
- Grįžusi į sportą, šioje komandoje svetima nesijaučiu. Daug ką pažįstu iš ankščiau, žinoma, dauguma panelių jaunos, bet keletas yra ir mano amžiaus. Tačiau didelio metų skirtumo nesijaučia, visos esame pajėgios ir į darbą žiūrime profesionaliai. Atėjau padėti ir spausiu save kiek tik galėsiu, kad būčiau naudinga komandai.
Tavo karjera krepšinyje susiklostė ganėtinai netikėtai ir nestandartiškai. Pradžia buvo Vilniuje, kitoje sporto šakoje. Tai kaip tu atsiradai krepšinyje? Nuo ko viskas prasidėjo?
- Ilgus metus aš buvau rankininkė, tačiau persikvalifikavau į krepšinį vienuoliktoje klasėje. Būtent žaidžiant rankinį, mane pakvietė į olimpinį sporto centrą. Prasidėjus tarpmokyklinėms krepšinio varžyboms, atstovavau mokyklą ir ten gerai pasirodžiau, geriau negu kai kurios krepšininkės. Mano rankinio judesiai buvo netradiciniai, labiau panašūs į krepšinio – driblingas, verpstės ir panašūs su krepšiniu labiau asocijuojantys elementai. O krepšinyje aš savamokslė, kieme žaisdavau su vaikinais ir ten visko išmokau. Labai geros tokios treniruotės būdavo. Tad vėliau krepšinio treneriai pasiūlė man pereiti pas juos. Vyko didelės diskusijos ar mane išleisti, ar galiu pereiti, nes visgi į sporto centrą buvau pakviesta kaip rankininkė. Ilgą laiką to sprendimo nebuvo, galiausiai leido pasirinkti ir nedvejodama pasirinkau krepšinį. Nors gerai sekėsi ir rankinyje, buvau jaunimo rinktinės narė ir rodžiau gerus rezultatus, tačiau krepšinis buvo mielesnis, ne toks grubus, tad apsispręsti sunku nebuvo.
Pirmoji jūsų krepšinio komanda buvo Vilniaus ,,Telekomo‘‘ dubleriai ,,Lintel-118‘‘. Šiuo metu ,,Aistėse‘‘ irgi daug jaunų krepšininkių, kurios dar tik pradeda savo karjerą. Kaip jūs jautėtės būdama jauna tokioje situacijoje?
- Atėjusi į komandą, aš net pirmo trenerio nebuvau turėjusi. Gatvės krepšinis mane išmokė ir buvo tas treneris, tad prisijungusi prie ,,Lintel-118‘‘ jaučiausi labai drąsiai, gal net per drąsiai. Neturėdama tų pagrindų, trenerio, viską išmokusi žaisdama su vaikinais, vietomis savo žaidimo stiliumi netgi buvau geresnė už tokį kuklesnį merginų žaidimą. Žaidžiant prieš vyresnes, jau gaudavau nemažai pamokymų, patarimų, kurie praverčia iki šiol.
Būdama viena iš vyresnių komandoje, atsidūrėte tokioje pačioje ,,mokytojos‘‘ pozicijoje, tai ar pabarate, pamokote jaunąsias žaidėjas?
- Pradžioje buvau ganėtinai diskretiška, tačiau laikui bėgant su vyresniomis merginomis teko prabilti ir pamokyti mūsų jaunimą. Treneris prašo padėti ir patarti merginoms. Nes viena kitą pažįstame, suprantame geriau, tad ir patarti gali būti lengviau.
Jauna komanda, su keletu veteranių priešakyje. Kokia gali būti ,,Aisčių – LSU‘‘ šio sezono stiprybė?
- Manau didžiausias mūsų privalumas, jog esame žemų ir lygiaverčių žaidėjų komanda. Niekada nesu žaidusi panašaus tipo komandoje, bus didelė žaidėjų rotacija, pastovus tempas ir greitas žaidimo organizavimas. Mūsų gynėjų linija labai plati, tad čia turime pranašumą ir stengsimės jį išnaudoti gynyboje, greitame puolime.
Ar spėjote su komanda aptarti sezono tiklus?
- Taip, tikslų išties daug, tačiau vienas pagrindinių yra būti tarp keturių geriausių komandų. Galbūt atrodo nerealu, nes praeitais metais komanda buvo paskutinė, tačiau, mano manymu, šiemet tai tikrai įmanoma, būtent iš didelio noro ir komandos ambicijų.
Žaisdama Utenos komandoje, buvote atlikusi retai krepšinyje sutinkamą trigubą dublį. Ar galime to tikėtis ir ,,LSU – Aisčių‘‘ gretose?
- Eidama į aikštelę neskaičiuoji trigubų dublių, tritaškių ar kitų statistikos komponentų. Skaičiuoji tik klaidas, tai labiausiai Žaisdama atiduodi visą save, kartais būna, nesiseka, bet jei paeina, tai paeina. Atrodo, kad nefiksuoji, ką padarei, nuveikei aikštelėje.
Utenoje jus treniravo moteris. Ar jaučiate kokį skirtumą, tarp vyro trenerio ir moters?
- Trenerė trenerei nelygi. Būna, jog moteris charakteringa, imlesnė naujiems taktiniams sprendimams, o treneris pasyvesnis. Bet vėlgi, būna, jog ir vyras kažkokiomis detalėmis pranašesnis, o trenerė ten jam nusileidžia. Galbūt vyras treneris stipresnis psichologiniais aspektais.
Ko tikitės iš šio LMKL čempionato sezono?
- Kaip ir sakiau, mūsų tikslas būti ketvertuke. Klaipėdos, Šiaulių, Ukmergės komandos tikrai yra įveikiamos, su likusiomis taip pat galime kovoti.
