Du šaukšteliai mėlynių uogienės. Į košę. Rytais. Čia pirmas į galvą šovęs mano kasdienis mažas malonumas, atrastas ir suvoktas spalio 29 d. per apsilankymą Kauno kameriniame teatre. Ankstyvą popietę, jau po pojūčių ritualo moterims „Atvira oda“, likome maloniam pokalbiui – mes, devynios žiūrovės, trys aktorės ir spektaklio režisierė Karolina Žernytė, tvirta ranka vadovavusi visai savo pojūčių spektaklio eigai.
Šio spektaklio kontekste galėtume kalbėti apie siaubingo streso talžomus tautiečius, nes statistiškai 9 iš 10 Lietuvos gyventojų patiria stresą ir toks lyties, moteriško prado, žmogiškos bendrystės suvienytas bendravimas spektaklyje tikrai padeda atsipalaiduoti ir trumpam pabėgti nuo streso. Galėtume kalbėti ir apie tai, kaip dėl tokių projektų mažėja susvetimėjimas, žmogaus atšiaurumas žmogui ir prasiplečia kito įsileidimo į savą, personalinę erdvę ribos. O labiausiai norisi kalbėti apie patį pojūčio teatro fenomeną ir šių metų gegužės mėnesį įvykusią „Atviros odos“ premjerą, dedikuotą „jautrioms, stiprioms, smalsioms moterimis“.
Pirmą kartą buvau spektaklyje, kurio viena iš pagrindinių sąlygų patekti ir dalyvauti teatralizuotame rituale buvo mano lytis. Tai, ką suvoki kaip neišvengiamą kūnišką duotybę, staiga tampa raktu, padedančiu atsidurti išgrynintų prasminių įtampų lauke. Pojūčiai. Bendrystė. Netikėtumo efektas. Visiškas atsipalaidavimas. Jaukumas. Netikėtos prasmės. Ir tai, kas man asmeniškai pasirodė ypač brangu: laiko, erdvės ir kūno transformacija, kitimas, kaitos efektas.
Kauno kamerinis teatras turi rūsį. Tikrą, išlikusį dar iš prieškario laikų, senovinį, baisiomis metalo durimis užvožiamą, skliautuotą ir aidų akmenų mūro rūsį. Tokioje erdvėje atsivėrusi salė dar renkantis žiūrovėms pradėjo diktuoti savo veiksmo aplinkybes ir kurti autentišką bendrystės atmosferą. Savotiška scenovaizdžio detalė – sunkūs lininiai sijonai, kuriais apgobiamos visos be išimties žiūrovės, aktorių lengvumą, išlaisvintą judesį pabrėžiantys estetiški kostiumai sujungia moteris į bendrų išgyvenimų ratą.
Unikalu šiame „Atviros odos“ spektaklyje yra tai, kaip sutrinka, nuo realybės atitrūksta, karštligiškai prisitaikymo ieško į nepažinią erdvę palydimas, inicijuojamas žiūrovės kūnas. Atrodo, pati erdvė, nusileidimas į rūsio slėpinius, dešimteriopai seno skliauto ir mūro užaštrinami klausos, uoslės pojūčiai paruošia mus ritualizuotai valandos trukmės moteriškai bendrystei. Drėgmės ir šilumos, prislopintų garsų iliuzija, tikslios aktorių manipuliacijos spektaklio objektais, rekvizitu leidžia akimirksniu patikėti patekus į pirties, pėrimosi, neskubraus dvasinio apsivalymo aplinkybes.
Apsišvarinimo, laipsniško atsivėrimo patirtims misterija vyksta tiksliu ritmu – režisierė naudoja ir mokslinių faktų apie odos struktūrą, apsaugines funkcijas žodinį pristatymą, ir senųjų lietuviškų sutartinių garsinį paveikumą, ir būgnelių ritmiką, diktatorišką įsakmumą būti kartu, suprasti viena kitą, dalintis ir atiduoti patirtis. Kadangi šiame spektaklyje buvau lygiavertė dalyvė, išgyvenau kai ką bendro ir dvasiškai intymaus kartu su kitomis žiūrovėmis, daugiau „Atviros odos“ paslapčių neatskleisiu. Tegu tai lieka tik tarp mūsų – moterų.
Finale kiek nuskaidrėjusia širdimi ir galva bandžiau skaičiuoti, kiek metų ir kokiu keliu judėjo šio tikro lietuviško teatro fenomeno – pojūčių teatro kūrėja ir idėjinė lyderė Karolina Žernytė. Penkeri, tik/jau penkeri metai, devyni sukurti spektakliai, tarptautinis pripažinimas, apdovanojimai ir teatrinio lauko įvertinimas. Viskas, regis, prasidėjo ten pat Kaune – nepritapusi Kauno lėlių teatre, režisierė tapo laisva kurti ką nori ir rinktis sau įdomias, naujas menines formas, laisvos teatro menininkės kasdienybę paversdama kasdienių atradimų ir iššūkių įtampos lauku.
Pamenu, 2012 m. „Menų spaustuvėje“, programoje „Atvira erdvė“, Karolina Žernytė kūrė savo vieną pirmųjų objektų teatro spektaklių apie meilę „Tavo akys matė mane“. Prisimenu šio spektaklio gimimą, kitokį, labai atvirą ir intymų kontaktavimą su žiūrovais. O impulsas šiam atsivėrimui buvo kvietimas leisti sau sapnuoti atviromis akimis: „Šiais laikais sunku rasti su kuo pasikalbėti. Niekas nebesapnuoja, miestai apgaubti sutemos, ir vienintelis ženklas, kad žmogus tebeegzistuoja, – tai alsavimas, sklindantis iš namų šaltą naktį. Tada pastebėjau tave. Tu sapnavai, taip aš tave ir radau.“ Tokia buvo išskirtinio menininkės kelio pradžia.
Šaltinis: http://www.kamerinisteatras.lt/zmogiskos-bendrystes-fenomenas-pojuciu-teatre/
