Šį tekstą nusprendžiau parašyti ne kaip profesorius ar Lietuvos žaliųjų partijos tarybos pirmininkas – tai yra mano, kaip eilinio Lietuvos piliečio, norinčio gyventi vakarietiškomis vertybėmis grindžiamoje visuomenėje ir valstybėje, nuomonė. Natūralu, kad dėl pandemijos ir karantino visi esame daugiau suirzę ir labiau pavargę, tačiau nemanau kad bėda tik tame.
Žvelgiant į tai, kas pastarosiomis savaitėmis vyksta Lietuvoje, tiesiog pati peršasi mintis, kad to komunistinio požiūrio „kas ne už mus, tas prieš mus“ jau trisdešimt metų niekaip, kaip visuomenė, nesugebame atsisakyti. Neatkeliauja į mūsų santykius ir gyvenimą supratimas, kad su oponentu reikia diskutuoti, kad nebūtinai visi žmonės turi gyventi taip, kaip atrodo daugumai ir, pagaliau, kad kitaip galvojantis ir gyvenantis nėra joks priešas, o tiesiog kitaip galvojantis ir gyvenantis žmogus.
Kalbant apie taip vadinamą Stambulo konvenciją, susidaro įspūdis, kad radikalioji – konservatyvioji visuomenės dalis kovoja paskutinį ir lemiamą mūšį dėl tradicinių visuomenės vertybių. Ko tik neteko prisiskaityti ir prisiklausyti – ir kad šios konvencijos ratifikavimas reiškia pragaro vartus, ir kad neliks šeimos, kad LGBT-šnikai mus užvaldys ir dar visokiausių baisybių. Trumpai tariant – pasaulio pabaiga.
Nors Stambulo konvencijos ratifikavimo šalininkai yra kaltinami kitų visuomenės grupių narių nepaisymu ir nachališku konvencijos ratifikavimo stumimu, man susidaro įspūdis, kad būtent kita pusė, nepaisydama jokių argumentų, visiškai nenusiteikusi šnekėtis ir tinkamu laikys tik vieną rezultatą – konvencijos neratifikavimą. Aktyviai kuriamas įvaizdis, kad besipriešinantys yra „geriečiai“, ginantys tradicines krikščioniškąsias vertybes, o visi kiti tai jau tikri priešai ir velnio tarnai.
Tai kaipgi su ta Stambulo konvencija yra iš tiesų? Pirmiausiai reikėtų atkreipti dėmesį į pilną konvencijos pavadinimą, kuris puikiai atskleidžia jos paskirtį. Tad mes kalbame apie 2011-05-11 Stambule patvirtintą Europos Tarybos konvenciją Dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje prevencijos ir kovos su juo. Konvencijos pirmajame straipsnyje aiškiai sakoma, kad jos tikslas yra apsaugoti moteris nuo visų formų smurto, užkirsti kelią smurtui prieš moteris ir smurtui šeimoje, prisidėti prie visų formų moterų diskriminacijos panaikinimo ir skatinti realią moterų ir vyrų lygybę. Taigi, visos konvencijoje vartojamos sąvokos turėtų būti aiškinamos atsižvelgiant į jai keliamus tikslus, o ne savo galvose susikurtus baubus ir siaubus. Juo labiau, kad konvencijos antrajame straipsnyje labai aiškiai sakoma, jog ši konvencija taikoma visų formų smurtui prieš moteris, įskaitant smurtą šeimoje.
Daugiausiai baimių sukėlė lyties apibrėžimas, esantis 3 straipsnyje. Pagal šį apibrėžimą, lytis – tai socialiai susiformavę vaidmenys, elgsena, veikla ir bruožai, kuriuos tam tikra visuomenė laiko tinkamais moterims ir vyrams. Ši sąvoka tuojau buvo interpretuota tokiu būdu, kad čia įteisinama kažkokia trečioji lytis, translyčių asmenų teisės ir panašūs „siaubai“. Bet juk taip nėra. Pirmiausiai apibrėžimas sieja šiuos požymius su visuomenėje nusistovėjusiais požiūriais. Antra, mes turėtume aiškiai matyti, kad visos šios sąvokos yra nukreiptos į pagrindinio konvencijos tikslo – moters apsaugos nuo smurto – realizavimą. Ir man, tiesą pasakius, visiškai nesvarbu ar smurtas yra vartojamas prieš moterį biologine ar socialine prasme – abiem atvejais jis nėra pateisinamas. O gal konvencijos priešininkai mano kitaip…
Kita keliama problema – švietimas. Aiškinama, kad ratifikavus konvenciją privalėsime mokyklose aiškinti vaikams apie tai, kad pasaulyje egzistuoja gėjai, kad egzistuoja kažkokia trečioji lytis ir pan. Tiesiog paleistuvystės liūnas!
Konvencijos 14 str. 1 d. sakoma, kad šalys imasi būtinų priemonių, kad į oficialią visų švietimo lygių mokymo programą būtų įtraukta pagal kintančius besimokančiųjų gebėjimus pritaikyta mokymo medžiaga, pavyzdžiui, tokiomis temomis: moterų ir vyrų lygybės, nestereotipinių lyčių vaidmenų, tarpusavio pagarbos, nesmurtinio konfliktų sprendimo tarpasmeniniuose santykiuose, smurto prieš moteris dėl lyties ir teisės į asmens neliečiamybę.
Pasakykite man, kas čia blogo? Pagaliau, net jeigu mokiniams bus paaiškinta apie netradicinės lytinės orientacijos asmenis, apie tai, kad jie tokie patys žmonės, kurių taip pat, kaip ir visų kitų teises, gina Konstitucija, kame yra blogis? O gal tai kitai pusei kaip ir sovietmečiu tinka paprastas principas, kad „sekso nėra“? Kitaip tariant, jeigu apie kažką nekalbame, tai to ir nėra. Bet juk tai juokinga ir neprotinga, kaip ir juokinga bei neprotinga nematyti visuomenės raidos, pokyčių.
Esu daugiau negu tikras, kad konvencijos ratifikavimas niekaip netrukdys toliau gyvuoti tradicinei šeimai ar lyčių sampratai ir niekaip šių institutų nenaikins. Tačiau po ratifikavimo, moterys tose pačiose tradicinėse šeimose, tikrai taps saugesnės, o smurtas prieš moterį šeimoje ar artimoje aplinkoje negalės būti pateisinamas jokiais argumentais. Ratifikavimas taip pat reiškia, kad vaikams šios vertybės bus diegiamos nuo mažens, pradedant darželiu. Kas čia blogo?
Dar vienas oponentų argumentas – moterų teisėms užtikrinti pakanka nacionalinių teisės aktų, o jeigu kažko trūksta, tai galima juos priimti. Todėl konvencijos ratifikavimas yra perteklinis. Argumentas nevykęs, kadangi, jeigu bus prisiimtas tarptautinis įsipareigojimas, tai nacionalinis įstatymų leidėjas negalės kada panorėjęs keisti savo reguliavimo. Be to, jeigu pas mus taip viskas puiku, tai ko čia to ratifikavimo taip bijoti?
Man susidaro įspūdis, kad oponuojančiai pusei labiau reikia parodyti, kokie jie yra tikri kovotojai už tradicines vertybes ir krikščionybę, nei surasti kompromisą ar išsiaiškinti tariamų grėsmių realumą. Jeigu tikslai tokie, tai tada ir tas kalbėjimasis bei diskusija vienai pusei visai nėra reikalinga. Gaila.
Kita liūdna situacija susijusi su Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko V.T. Raškevičiaus atšaukimu. Anot iniciatorių surinkta virš 300 000 parašų. Taip vadinami „visuomenininkai“ teigia, kad V.T. Raškevičius atstovauja tik LGBT teises ir visai neatstovauja kitų piliečių teisių. Akivaizdi nesąmonė ir tam įsitikinti pakanka pažvelgti į Žmogaus teisių komiteto posėdžių darbotvarkes. Bet greičiausiai „visuomenininkams“ to visai nereikia. Jiems reikia skandalo, pasirodymo ir kovotojų įvaizdžio.
Su kuo kovojam? Akivaizdu – su LGBT, kurie, kaip reikia suprasti, yra Lietuvos ir tradicinių vertybių priešai sugebėję per savo slaptą tinklą pasodinti į Žmogaus teisių komiteto pirmininko krėslą savo atstovą. Tiesiog tikras kryžiaus žygis. Panašiai po 1933 m. vokiečių nacionalsocialistai visaip siūlė iš Vokietijos išvykti žydams, gėjams, romams ir neįgaliesiems. Po to pradėjo juos naikinti fiziškai. Taip kad nepakantumas kitaip gyvenančiam, galvojančiam ar atrodančiam neturi nieko bendro su demokratija, teisine valstybe ir, kaip bebūtų keista oponentams, krikščionybe. Na, o dėl paties atšaukimo, tai vyksta šou ir cirkas. Gaila, kad šio cirko kaina – žmonių supriešinimas, kurio labai kryptingai siekiama. Todėl visai nejuokinga.
Akivaizdu, kad Seimo komitetų pirmininkai nėra renkami parašų pagalba, todėl taip negali būti ir atšaukiami. Taip jau yra demokratijoje, kad kartais valdžioje yra žmonės, kurie kažkam nepatinka, bet su tuo reikia išmokti gyventi, o per kitus rinkimus vėl būtinai balsuoti.
Na ir pabaigai puikios dvi Konstitucinio Teismo citatos apie mūsų Konstitucijoje įtvirtintas vertybes:
Konstitucija kaip aukščiausias teisinės galios aktas ir visuomenės sutartis, yra grindžiama universaliomis, nekvestionuojamomis vertybėmis – suvereniteto priklausymu Tautai, demokratija, žmogaus teisių ir laisvių pripažinimu ir jų gerbimu, pagarba teisei bei teisės viešpatavimu, valdžios galių ribojimu ir tarnavimu žmonėms, atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu.
Lygybės principas – tai demokratinės visuomenės pagrindas. Jisai įpareigoja valdžią vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai. Šis principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, taip pat, kad asmenys negali būti diskriminuojami arba kad jiems negali būti teikiama privilegijų.
Prof. habil. dr. Vytautas Nekrošius yra Lietuvos žaliųjų partijos narys
