Lietuvoje gan tyliai praslinko žinia, kad nuo šių mokslo metų Latvijos valstybė nebefinansuos mokyklų ne latvių dėstomąja kalba. Ilga ir daug daug juodų putų krioklių iš promaskoliškų burnų sulaukusi reforma baigta.
Tomas Čyvas
Tiesą sakant, ir didelė dalis Latvijos rusakalbių su tuo susitaikė ar bent jau suprato, kad niekas jų užgaidų nebepaisys. Rusų kalbos niekas neuždraudė, mokyklas gali finansuotis patys, gali steigtis privačios, veikiančios komerciniais pagrindais ar bendruomenių išlaikomos. Protesto mitingėlis (kitaip nepavadinsi) išėjo visai nedidelis – marginalkvailių ir rusonacių pacypavimas. Į jį bemaž niekas nekreipė dėmesio, ir lazdomis latvių policija šių degeneratų nedaužė.
Kyla klausimas – kodėl tokia reforma net nepradėta vykdyti Lietuvoje? Kodėl Lietuvos Respublika turi pataikauti kažkieno imperiniams ar mikroimperiniams instinktams arba elementariai nesimokančiųjų lietuviškai tinginystei?
Kai tokį klausimą iškėliau socialiniame tinkle „Facebook“, kolega Tomas Baranauskas man pareiškė, kad čia kalta Lenkija – girdi, ji čia sprendžia tuos reikalus, nes yra Lietuvos strateginė partnerė. Į tai tegaliu atsakyti viena – strateginis partneris kito šantažuoti neturėtų, o ir reikalas čia ne tiek Lenkijos spaudime, kiek mūsų valdžių, kurių per nepriklausomybės laikotarpį keitėsi daug, bailume. Ką gi ta strateginė partnerė Lietuvai padarytų, jei imtumėmės reformos latvišku pavyzdžiu? Neleistų tautiečių į „Biedronką“? Apie rusišką atvejį net nekalbėtina – tai net ne Europos Sąjungos kalba.
Apskritai kalbant, pačios lietuvių visuomenės pakantumas ir pritaikėliškumas persiduoda valdžiai. Jei mes sutinkame važiuoti su taksistais ar pavežėjais, kurie išdrįsta lietuviškai pasakyti „aš nekalbu lietuviškai“ arba išvis reikalauja kalbėti su jais taip, kaip jie nori – kam gi jiems mokytis?
Asmeniškai aš, jausdamas pavojingą Lietuvos, o ypač Vilniaus, rerusifikacijos tendenciją, esu jau ne vieną pasiuntęs, o į reikalavimą sumokėti už jo nuostolius atvykstant pagal iškvietimą atsakęs net nelabai mandagiai. Kartais čia galima pavartoti ir tarptautinę gestų kalbą – užlenkiant visus pirštus, išskyrus vidurinį, arba kombinuojant penkiais pirštais.
Beje, man nesvarbu, ar valstybine kalba piktybiškai nenori kalbėti už vairo (arba kitur paslaugų sferose) dirbantis rusakalbis, ar arabakalbis, ar kas kitas. Joks lietuvis neprivalo dėl kažkieno tingėjimo ar pasipūtimo patirti nepatogumų.
Visiškai nepriklausomai nuo to, ką mano buožgalvynas, besivadinantis Lygių galimybių kontrolieriaus tarnyba, kuris niekada nebuvo reikalingas ir privalo būti likviduotas, tokia perteklinė pakanta pasipūtimui ir tinginystei jau seniai yra peraugusi į nuolankų pataikavimą ir pasidavimą.
Tauškalai apie tai, kad lietuvių kalba nabagėliams per sunki, yra tik tauškalai. Nei rusų, nei lenkų kalbos nėra lengvesnės. Kaip ir teiginys „aš negabus kalboms“. Visa tai – atsikalbinėjimas, dangstant neadekvačias nesimokančiųjų ambicijas bei tingėjimą.
Dar vienas iš „argumentų“ yra tas, kad jie, girdi, gyvena ne tarp lietuvių, o savo bendruomenėse. Tada kyla klausimas – kas gi prievarta juos suvarė į getus?
Važiuodamas į svetimą šalį net kaip turistas iš anksto pasimokau pasisveikinti, atsisveikinti, paklausti kelio, paklausti, kiek kainuoja, padėkoti tos šalies kalba. Ir dar daugiau būtiniausių frazių. Tai ne tik pagarbos kitiems, tai – savigarbos klausimas. Jau nekalbant apie pretenziją ilgesnį laiką arba nuolat gyventi ir dirbti svetimoje šalyje. Bet kokios kalbos šnekamuoju buitiniu lygiu galima pramokti per kelis mėnesius daugiausia.
Taigi, seniai laikas įsivesti tvarką, kad gavęs leidimą nuolat gyventi Lietuvoje svetimšalis turi per tam tikrą laiką išsilaikyti (ne simbolinį) lietuvių kalbos egzaminą. Kitaip leidimas turėtų būti naikinamas be teisės jį vėl įgyti.
O grįžtant prie mokyklų temos – privačiai finansuojamas lai steigia kokia tik nori dėstomąja kalba. Biudžetinės lėšos švietimui kalba, kuri nėra valstybinė, niekaip neturi figūruoti. Tai, beje, yra įprasta praktika daugumoje šalių ir tai nėra jokia diskriminacija bei niekaip negresia kažkieno etninei ir kultūrinei tapatybei.
Nepriklausomybės pradžioje, Lietuvai siekiant integracijos į NATO bei Europos Sąjungą, daug kas valdžioje manė, kad toks pataikavimas švietimo srityje padės sumažinti kai kurių tautinių mažumų atstovų pasipriešinimą euroatlantinei krypčiai. Padėjo ar ne – sunku pasakyti. Bet dabar šis klausimas jau irgi nėra aktualus. Tereikia politinės valios, kurios, žinoma, sunku tikėtis iš dabartinės valdančiosios koalicijos, tačiau ir ankstesnės valdžios jos nepademonstravo.
