Galimybė vakcinomis suvaldyti pavojingas ligas – vienas sėkmingiausių medicinos laimėjimų, kasmet visame pasaulyje padidedantis išvengti apie 4 mln. mirčių. Lietuvoje naujagimiai skiepyti pradėti dar 1956 m., o šiandien pagal Vaikų profilaktinių skiepų kalendorių naujagimiai, kūdikiai ir vaikai skiepijami net nuo 14 pavojingų ligų, tokių kaip tuberkuliozė, hepatitas B, difterija, stabligė, kokliušas, poliomielitas, tymai, raudonukė, kiaulytė ir kt. Tačiau kuo daugiau vakcinųligų, tuo daugiau diskusijų.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) epidemiologai atsako į pagrindinius klausimus, susijusius su vakcinų vaikams sudėtimi.
Vakcina ligos sukelti negali
Vakcinų veikimo principas yra imituoti natūralų užkrėtimą, tačiau nesukeliant ligos. Vakcinose esančios veikliosios medžiagos – antigenai – yra susilpninti arba inaktyvuoti virusai, bakterijos ar jų fragmentai. Pavyzdžiui, MMR vakcina, sauganti nuo tymų, kiaulytės ir raudonukės, yra gyva susilpninta vakcina. Joje esantys virusai negali daugintis žmogaus organizme ir sukelti ligos, tačiau vis tiek sukuria stiprų imuninį atsaką. Šis atsakas padeda organizmui „išmokti“ atpažinti patogeną, kad, susidūręs su tikru virusu, organizmas jau būtų pasirengęs kovai prieš jį.
Priešingai nei gyvos vakcinos, inaktyvuotos vakcinos, tokios kaip skiepai nuo stabligės ar kokliušo, naudoja chemiškai neutralizuotus bakterijų toksinus arba jų baltymų daleles. Nors jos sukelia silpnesnį imuninį atsaką, tokias vakcinas galima naudoti žmonėms su nusilpusia imunine sistema ar kūdikiams. Be to, siekiant sustiprinti imuninį atsaką, vakcinos sudėtyje naudojami adjuvantai, tokie kaip aliuminio druskos. Jų kiekis vakcinose yra itin mažas – apie 0,5 miligramo, kas yra gerokai mažiau nei aliuminio dozė, kurią žmogus gauna per dieną iš maisto ar vandens. Anot NVSC gydytojos epidemiologės Daivos Razmuvienės, dažnai tėvus neramina faktas, kad tam tikrose vakcinose yra kiaušinio baltymo, antibiotikų pėdsakų. Tačiau šių elementų koncentracija tokia maža, kad įprastos alergijos iššaukti negali.
Anot D. Razmuvienės, įprastai vakcinos sudarytos iš trijų pagrindinių dalių: stabilizatorių, minėtųjų adjuvantų ir pagalbinių (neveikliųjų) medžiagų, kaip pvz. natrio chloridas (druska) ar konservantai, neleidžiantys vakcinai kisti.
Tyrimuose – tūkstančiai savanorių
Viena iš dažnai tėvų girdimų baimių – klaidingas įsitikinimas, kad vakcinos suleidžia „gyvą“ virusą, ir organizmas turi pats su juo kovoti. Mokslas šį mitą paneigia. NVSC specialistai primena, kad vakcinos yra griežtai kuriamos taip, kad jose esantys virusai ar bakterijos būtų nekenksmingi. Pavyzdžiui, stabligės vakcina neturi pačios bakterijos – joje naudojamas tik neutralizuotas toksinas, kurio pakanka, kad imuninė sistema „įsimintų“ pavojų, bet nesukeltų ligos.
Vakcinų saugumas yra viena griežčiausiai prižiūrimų sričių medicinoje. „Prieš pasiekiant pacientus, kiekviena vakcina pereina daugybę klinikinių tyrimų etapų, kuriuose savanoriškai dalyvauja tūkstančiai žmonių. Be to, net ir po patvirtinimo vakcinų saugumas toliau stebimas tarptautinėse sistemose, tokiose kaip Europos vaistų agentūros (EMA) ar Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ekspertų programose“, – primena NVSC specialistai.
Kodėl kartais reikia revakcinuotis?
Kalbant apie vakcinų efektyvumą, svarbu suprasti, kodėl kai kurios vakcinos suteikia imunitetą visam gyvenimui, o kai kuriomis reikia skiepytis pakartotinai. Pavyzdžiui, MMR vakcina paprastai suteikia ilgalaikį imunitetą, nes tymų, kiaulytės ir raudonukės virusai yra stabilūs. Tuo tarpu stabligės bakterijos gaminamas toksinas nesukelia ilgalaikio imuninės atminties formavimosi, todėl skiepą reikia kartoti kas 10 metų (paskutinį kartą vaikai turi būti skiepijami sulaukę 15-16 m., tačiau ne visi sutinka). Šis skirtumas priklauso nuo patogeno biologinių savybių ir imuninės sistemos gebėjimo „įsiminti“ tam tikrus antigenus.
Ligos komplikacijos – blogiau nei reakcija į skiepą
Kritikai dažnai akcentuoja nepageidaujamas reakcijas, tačiau vakcinos sukelia labai mažą nepageidaujamų reakcijų riziką, kuri yra nepalyginama su komplikacijomis, kylančiomis susirgus. Pavyzdžiui, tymų ligos komplikacijos (encefalitas, pneumonija) pasitaiko maždaug 1 iš 1000 atvejų. Tokia reakcija kaip paraudimas skiepo vietoje ar rankos skausmas laikoma įprasta trumpalaike reakcija, pasitaikančia tiek vaikui, tiek suaugusiam asmeniui po daugelio skiepų.
Vakcinacija ne tik saugo pavienį asmenį, bet, svarbiausia, formuoja kolektyvinį imunitetą. Kai skiepijimo aprėptis bendruomenėje siekia 95%, užkrečiamųjų ligų sukėlėjai nebegali plisti, apsaugomi net tie, kurie dėl medicininių priežasčių negali būti skiepijami. Būtent dėl aukštos skiepijimo aprėpties Europoje buvo tik pavienių tymų atvejų, tačiau pastaraisiais metais dėl sumažėjusio skiepijimo šios ligos protrūkiai grįžo.
