Kuo skiriasi valstybė, nusavinanti savo piliečių kūnus, kad darytų su jais medicininius eksperimentus nuo valstybės, nusavinančios savo piliečių kūnus, kad pasiųstų juos į nusikalstamą grobikišką karą prieš niekuo dėtą kitą šalį?
Abiem atvejais iš piliečių atimamas jų politinis subjektiškumas ir teisė į asmens autonomiją – t. y. teisė rinktis be baimės nukentėti dėl “neteisingo” pasirinkimo.
Tačiau jeigu tokios valstybės konstitucijoje įrašyta “mes, tauta”, kas tokiu atveju yra aukščiausias teisės subjektas, steigiantis ir kuriantis valstybę? Pati valstybė per jos išrinktus pareigūnus, kurie, gavę teisę valdyti iš piliečių valios visuotinių rinkimų būdu, galiausiai nukreipia šią galią prieš jų pačių pamatinius interesus ir teises?
Juk jie veikia taip, kad patys panaikintų savo legitimumo šaltinį. Tad jo vietą tenka užimti kokiai nors ideologijai arba asmeninei lyderio, įkūnijančio Galutinės Tiesos žinojimą, charizmai, ar tiesiog nuogai represijų panaudojimo prieš nepaklūstančius šiai tvarkai galimybei.
Kaip veikia totalitarinė, ar į tokį politinio režimo tipą besiorientuojanti, valstybė? Ji viduje yra giliai paradoksali. Viena vertus, siekia maksimalios valdžios ir visuomenės vienybės bei sutarimo visais esminiais politiniais klausimais.
Bet, kita vertus, visuomenė turi būti visiškai patraukta nuo politikos ir susitelkusi vien į savo buitines ar išgyvenimo problemas, maksimaliai atomizuota ir individualizuota, kad tik jokiu būdu nedrįstų turėti savarankiškų ir valdžios nesankcionuotų politinių idėjų ar aspiracijų. Nes bet koks valdžios nekontroliuojamas piliečių organizavimasis “iš apačios”, net nebūtinai nukreiptas prieš valdžios institucijas, kelia jai potencialią grėsmę būtent savo nevaldomu autonomiškumu ir yra suvokiamas kaip nepageidautinas ir įžūlus iššūkis nusistovėjusiai tvarkai.
Taigi totalinė valdžios ir visuomenės vienybė privalo būti diegiama ir karštai išoriškai demonstruojama, bet tik tokia ir tik tiek, kiek tuo metu reikia valdžiai. O iš tiesų visuomenė turi likti maksimaliai suskaldyta bei sukiršinta tarpusavyje, niekuo nepasitikinti, viskuo ir visais abejojanti ir paranojiškai įtarinėjanti visus aplinkui bei nuolat besiriejanti dėl kito “netaip” ar “neteisingai” suvokiamų dalykų, net jei jie nuo mano “teisingojo” supratimo skiriasi vos per milimetrą. Kad tik, ginkdie, nepasiektų net menkiausio kompromiso bet kuriuo, net ir pačiu nereikšmingiausiu klausimu.
Be to, dažnai žongliruojant simboliais, tyčia rengiamos iš esmės beprasmės, bet alyvos į degančią ugnį turinčios vis įpilti akcijos, skirtos tam, kad atsijotų režimo lojalistus ir prisitaikėlius nuo jo veiksmais abejojančių, kritikuojančių ar neduokdiev protestuojančių.
Tiesa, garo nuleidimui, vis dar leidžiama lieti nepasitenkinimą privačiai ar soc. tinkluose (feisbukas šiandien yra tas pats, kas sovietmečiu buvo virtuvėlė), nors jie irgi vis labiau tarnauja “neteisingai mąstančių” išryškinimui ir sutvarkymui.
Kitaip tariant, ta realybė, į kurią priversta atsižvelgti demokratinė valdžia – su visa žmonių ir jų nuomonių įvairove, įskaitant galimybę klysti, ginčytis ir nesutikti – palaipsniui pakeičiama gilia tariamos vienybės ir patologinio “liaudies priešų” ieškojimo veidmainyste.
Veidmainyste, nes tokia vienybė visada išlieka menama, kad ir kiek pastangų būtų įdėta nepageidautinų pozicijų slopinimui ar represavimui. Ir todėl, kad iš tiesų tikrųjų valstybės priešų nė neieškoma ir nesistengiama juos pagauti ar kaip nors, teisėtais būdais, nubausti. Priešingai, tokioje sistemoje bet kas, neįtinkantis ar bent įtartinas, paskelbiamas priešu, arba priešui naudingu idiotu be jokių to įrodymų, nes tai puiki likusiųjų užtildymo, valdymo ir kontrolės forma.
Tokioje patologine tapusioje valstybėje suklesti iždvagiai parazitai (kurie, žinoma, nėra jokie jos priešai, bet pats tokios išsigimusios sistemos pamatas), narcizai (skelbiantys apie save tokius šūkius kaip “Partija – epochos protas, garbė ir sąžinė” ar “geriausia, kas tik galėjo nutikti”), paranojikai (amžini ir nepailstantys priešų medžiotojai, nes juk kažkam vis tenka suversti kaltę už “dar pasitaikančius trūkumus kelyje į šviesų rytojų”) ir maniakai, besimėgaujantys kito kančiomis ir nepatogumais, sadistiškai jų prigalvojantys ir kraunantys kitiems vis daugiau.
Psichologai ir kriminalistai apie šiuos pavojingus tipus rašo, kad vienintelis būdas jų išvengti yra bėgti nuo jų kuo toliau, kol dar jie nesugriovė tavo gyvenimo ir ateities. Bet bėgti kur – į užsienį? Juk jie tik to ir telaukia, nes “nėra žmogaus, nėra ir problemos”.
Kol kas išeitis atrodo tokia – atpažinus jų veikimo būdus mėginti jiems priešpastatyti priešingybę. Sąmoningam skaldymui – bendraminčių paiešką. Menamam teisuoliškumui ir tobulumui – priminimą, kad niekas nėra tobulas ar neklystantis. Jų puikybei ir tuščiagarbiškumui – kuklumą ir saikingumą.
Paranojai – šaltą protą ir argumentus. Sakytume, savivalei galima būtų priešpastatyti įstatymus, bet šis klausimas keblus, nes jie juk yra uzurpavę įstatymų kūrimą ir taikymą savo nuožiūra. Todėl prieš tyčinį moralinės betvarkės dumblą belieka ieškoti ir mėginti remtis į pamatinius moralinius dalykus – kam senosios tradicijos, kam krikščioniškus, o kam tiesiog bendražmogiškus, svarbiausia, kad jie būtų laiko patikrinti ir nekenksmingi.
Daryti, ką gali ir ką manai esant reikalinga, pvz., padėti ne tik Ukrainai (ir ne vėliavėlių iškabinimu bei rėksmingu tokios “pagalbos” demonstravimusi), bet ir saviems stokojantiems.
Ir nepamiršti, kad šita tamsi migla anksčiau ar vėliau praeis, išsisklaidys kaip blogas sapnas, ir iš jo pakirdę negalės atsistebėti savo tuometiniu apdujimu.
Rasa Čepaitienė
Europos Humanitarinio Universiteto profesorė, kultūrologė, istorikė
