Dažnas mūsų įsivaizduoja, kad vergovė – istorijos vadovėlių terminas. Grandinės, plantacijos, sausakimšos galeros – tolima praeitis. Tačiau darbo teisės praktikai žino: vergovė niekur nedingo. Ji tik pakeitė formą. Šiandien ji slepiasi po terminais „tarpininkavimas“, „subrangovai“, „komandiruotės“, „paslaugų sutartys“. Ir dažniausiai į šiuolaikinę vergiją mūsų šalyje patenka ne lietuviai.
„Didžiausia šiuolaikinio išnaudojimo problema – tai, kad jis popieriuje atrodo legalus“, – situaciją apibūdina profesinės sąjungos „Global Workers Alliance“ pirmininko pavaduotojas ir Lietuvos profesinės sąjungos „Solidarumas“ teisininkas Lukas Čapas. – „Dokumentai dažniausiai būna tvarkingi, darbo sutartys sudarytos, leidimai gyventi šalyje – taip pat. Tačiau realybėje pažeidžiamos žmogaus teisės ir grubiai nepaisoma įstatymų.“
Schema prasideda dar iki atvykimo
Kelias į išnaudojimą prasideda ne statybvietėje, ne vilkiko kabinoje ir ne sandėlyje. Jis prasideda trečiojoje (Europos Sąjungai nepriklausančioje) šalyje, kur žmogui pažadamas darbas Europoje. Už darbo vietos „suradimą“ ir dokumentų sutvarkymą – dažnai pasinaudojant menku žmonių teisiniu raštingumu – gali būti imami net keli tūkstančiai eurų. Tarpininkai veikia greitai, efektyviai ir, formaliai žiūrint, teisėtai.
Tačiau į Lietuvą atvykęs darbuotojas neretai pamato visai kitą realybę: žadėto darbo nėra, atlyginimas mažesnis, darbo valandos ilgesnės, pareigos – kitos. Gyvenimo sąlygos taip pat toli gražu ne idealios, švelniai tariant.
„Kai leidimas gyventi susietas su konkrečiu darbdaviu, atsiranda tylus šantažas. Netekai darbo – netekai ir teisės likti šalyje. Tuomet žmogus dirba bet ką ir bet kaip“, – tokį modelį nuolat mato apgautiems darbuotojams atstovaujantis L. Čapas.
Popieriuje – tvarka, gyvenime – spąstai
Šiuolaikinis nelegalus darbas retai primena klasikinį „vokelį“. Jis kur kas sudėtingesnis ir subtilesnis. Painiose schemose dalyvauja fiktyvios įdarbinimo įmonės, darbuotojų nuomos bendrovės, subrangovai. Vieni pasirašo sutartis, kiti faktiškai vadovauja, treti moka – arba nemoka. Atsakomybė išskaidoma taip, kad galiausiai jos nelieka niekam.
„Kai prasideda ginčas, paaiškėja, kad tikrasis darbdavys yra kažkur trečioje grandyje, o darbuotojas net nežino, kas jam skolingas atlyginimą“, – pasakoja profesinės sąjungos teisininkas.
Kodėl žmonės vengia skųstis?
Oficialūs patikrinimai kasmet nustato šimtus nelegalaus ar pusiau legalaus darbo atvejų. Didelė jų dalis – sektoriuose, kuriuose dirba migrantai: statybose, logistikoje, gamyboje, aptarnavimo srityje.
Tačiau specialistai sutaria: realūs mastai gerokai didesni. Matome tik tuos atvejus, kurie „išlenda į paviršių“. Likusieji tyliai kenčia.
Teisiškai darbuotojo padėtis Lietuvoje nėra beviltiška. Apsaugos mechanizmai egzistuoja: veikia Darbo ginčų komisijos, teismai, galima kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją. Tačiau veikia ir baimės faktorius.
„Užsieniečiai beveik visada bijo prabilti pirmi, – sako L. Čapas. – Jie bijo prarasti statusą, darbą, galimybę likti šalyje. Kartais bijo ir tų, kurie juos atvežė.“
Pridėkime kalbos barjerą, teisinio raštingumo stoką, įsiskolinimus tarpininkams – ir turime idealią tylos formulę.
Išnaudojimas griauna visą rinką
„Global Workers Alliance“ pirmininko pavaduotojas įsitikinęs: nelegalus darbas ir išnaudojimas – ne tik žmogaus teisių klausimas. Tai ir ekonomikai ypač žalingas reiškinys.
Nelegalus darbas:
- iškraipo konkurenciją,
- spaudžia atlyginimus žemyn,
- baudžia sąžiningą verslą,
- didina šešėlį,
- mažina biudžeto pajamas.
„Kai vieni moka visus mokesčius, o kiti – ne, rinka tampa nesąžininga. Nelegalus darbas iškraipo konkurenciją, lėtina darbo užmokesčio augimą, didina šešėlį ir baudžia sąžiningą verslą. Ilgainiui pralaimi visi – ir darbuotojai, ir valstybė“, – apibendrina Lukas Čapas.
Ką turi žinoti kiekvienas darbuotojas
Profesinės sąjungos teisininkas išskiria kelis esminius dalykus:
- Sutartis turi būti suprantama tau, ne tik darbdaviui.
- Darbo laikas privalo būti apskaitomas.
- Atlyginimas turi būti mokamas laiku.
- Gyvenamoji vieta negali tapti kontrolės priemone.
- Skundas nėra „nelojalumas“ – tai teisė.
„Didžiausia darbdavio svajonė – vienišas darbuotojas. Didžiausia jo baimė – organizuoti darbuotojai“, – sako jis. „Jeigu darbuotojai nori realios apsaugos, jiems reikia realaus atstovavimo. Ne simbolinio, kokiu dažnai tampa įmonėse įkuriamos darbo tarybos. Veiksmingiausias instrumentas – profesinės sąjungos. Jos padeda teisiniais klausimais, padeda derėtis ir organizuotis. Ten, kur profesinės sąjungos stiprios, išnaudojimo mastai mažesni, atlyginimai didesni, o ginčai sprendžiami greičiau.“
Norite daugiau sužinoti apie narystės profesinėje sąjungoje privalumus?
Susisiekite el. paštu info@gwa.lt
