Sekmadienį po Šv. Kalėdų švenčiame Šventosios Šeimos šventę. Mintimis lankome Šventąją Šeimą ir meldžiamės už mūsų šeimas. Bažnyčiai visuomet rūpėjo, kad šeimos būtų sveikos ir stiprios, o dabar, šeimoms išgyvenant didžiulę krizę, mūsų dėmesys joms ir malda yra ypač svarbūs.
Dievo žodis šį sekmadienį mums pristato dvi šeimas: Senojo Įstatymo Abramo šeimą ir Naujojo Įstatymo Šventąją Šeimą. Žmonijos istorijoje šios šeimos atliko labai svarbų Dievo skirtą uždavinį, bet jos taip pat turėjo pakelti didelių išbandymų.
Abramas, sulaukęs senatvės, jautėsi Dievo apleistas ir dejavo, jog neturi palikuonių. Dievas pažadėjo, kad jo žmona Sara, nors ir susenusi, pradės kūdikį, o jo palikuonių bus tiek daug, kaip danguje žvaigždžių (žr. Pr 15, 1–6). Taip ir įvyko: Sara pagimdė Izaoką. Skaitydami Pradžios knygą, sužinome, kad Dievas tikrai laimino Abramą, kuris gyveno šimtą septyniasdešimt penkerius metus (žr. Pr 25, 7); jo genealogijos medžio viršūnėje randame Jėzaus Motiną Mariją bei globėją Juozapą.
Evangelija pasakoja apie Šventąją Šeimą. Juozapas ir Marija, vykdydami Įstatymo reikalavimą, nunešė gimusį Kūdikį į Jeruzalės šventyklą paaukoti Dievui. Šventosios Dvasios paragintas senelis Simeonas paėmė Kūdikį į rankas, šlovino Dievą ir Motinai Marijai pasakė: „Štai šis skirtas daugelio Izraelyje nupuolimui ir atsikėlimui. Jis bus prieštaravimo ženklas, – ir tavo pačios sielą pervers skausmo kalavijas, – kad būtų atskleistos daugelio širdžių mintys“ (Lk 2, 34–35). Simeono žodžiai buvo pranašystė, kas nutiks Jėzui ir ką turės išgyventi jo Motina Marija.
Vos nutilo angelų giesmės, Juozapas su Marija turėjo bėgti į Egiptą, gelbėdami Kūdikio gyvybę nuo karaliaus Erodo budelių. Galime nesunkiai pajusti, ką tuo metu išgyveno Jėzaus Motina Marija.
Pradėjęs skelbti Evangeliją, Jėzus tuojau tapo tuo „prieštaravimo ženklu“; Nazarete tautos vyresniųjų sukurstyti žmonės pasikėsino Jėzų net nužudyti.
Per visą savo viešąjį gyvenimą, skelbdamas Evangeliją, Jėzus susidurdavo su fariziejų ir Rašto žinovų priešiškumu, kurio kulminacija įvyko, pasmerkiant Jėzų mirčiai ant kryžiaus. Marija sekė paskui savo Sūnų iki jo mirties ant kryžiaus. Su kaupu išsipildė Simeono pranašystė apie Marijos kančią, kai ji ant savo kelių laikė nuo kryžiaus nuimtą Jėzaus kūną.
Šventosios Šeimos šventėje meldžiamės už savo šeimas, kurios patiria didelių išbandymų. Žiniasklaida, nuolat informuojanti mus apie įvairius nusikaltimus, nutyli apie vykdomą kovą prieš tradicinę šeimą ir kūdikius; kasmet jų nužudoma tūkstančiai. Grėsmingai išaugęs skyrybų skaičius; tūkstančiai vaikų lieka nepažinę tėvų meilės ir dvasiškai sužeisti. Šeimų skyrybų svarbiausia priežastis – neatsakingas jaunimo ir sutuoktinių požiūris į šeimos gyvenimą. Vis dažniau siekiama patogaus ir malonumų pilno gyvenimo, vengiant atsakingos tėvystės. Bendražmogiškos moralės normų nepaisanti žiniasklaida formuoja jauną žmogų, norintį iš gyvenimo paimti kuo daugiau naudos bei malonumų.
Šeimų krizę dar pagilina įstatymai, leidžiantys gyventi partnerystėje be santuokinio įsipareigojimo. Toks gyvenimas jau tapęs norma ir jis kelia didžiulį pavojų tiek valstybei, tiek tikinčiųjų bendruomenei – Bažnyčiai.
Europos Sąjungos valstybėse įteisinamos tos pačios lyties vyrų ir moterų santuokos yra tiesiog aliarmuojanti žinia. Tai moralinės degradacijos viršūnė, nes dviejų vyrų ar dviejų moterų bendrą gyvenimą laikyti teisėta šeima reiškia pripažinti, kad žmogaus gyvenime bet koks seksualinis malonumas yra aukščiau už sveiką šeimą. Tai moralinis akligatvis, iš kurio arba reikia grįžti atgal, arba visuomenei gresia žlugimas.
Dabartinė šeimų krizė mums, tikintiesiems, yra labai didelis iššūkis. Nuo mūsų beveik nepriklauso, kokie įstatymai bus priimami Europos Sąjungoje ir kokia bus jos politika šeimos atžvilgiu. Tačiau mūsų priklauso, kokios bus mūsų pačių šeimos. Šiandien prisimindami Šventąją Šeimą, melskimės už mūsų šeimas, kad jos pajėgtų išlaikyti sunkų dabarties iššūkių egzaminą.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
