Kokios tikrosios Rusijos diktatoriaus ir JAV prezidento pasimatymo Aliaskoje priežastys bei pasekmės? Portalo kaunieciams.lt redaktorių Stasį Buškevičių kalbina žurnalistas Tomas Čyvas.
– Aliaskoje vyko tai, kas įvyko. Kas tai vis dėlto buvo? Derybos, derybų imitacija ar dar kas nors pagal žanrų sąrašą?
– Taip. Jeigu atvirai, manau… Negalima 100 procentų teigti. Reikia šiek tiek palaukti ir pamatyti rezultatą. Bet labiau panašu į derybų imitaciją. Trampui to reikia, kad pasirodytų prieš rinkėją. Galiausiai tas rinkėjas – serga. Trampas tai pardavinėja visuomenei kaip taikdarys.
Gal jis turi iliuzijų gauti Nobelio taikos premiją. Jis daro šou savo rinkėjui. Nežinau, kokie jo santykiai su Putinu, sunku įvertinti. Man atrodo, kad jis tai daro ne dėl Putino, o dėl savęs, savo reitingų. Putinui tai – imitacija, laiko tempimas.
Net ne tik imitacija. Iš Putino pusės tai labiau derybos. Jis Vakarus laiko silpnais derybininkais, silpnais žaidėjais – ir Vakarai, deja, duoda tam pagrindo. Putinas – senas kagėbistas. Kaip geopolitikas jis apsiriboja apgavystėmis ir turgaus lygio derybomis.
Jis pakankamai gerai susigaudo, supranta ir savo oponentų psichologiją. Jis bando laimėti laiko ir išsiderėti idealias sąlygas sau. Reikalauja net to, ko nėra pasiekęs. Kaip pokerio žaidėjas – blefuoja, spaudžia.
– Tai ko nepasiekė karo lauke, tikisi pasiekti diplomatiniame fronte?
– Taip. Jis nutaiso pokerio veidą – šaltą, ramų. Sako, kad viskas kontroliuojama, ir reikalauja labai daug. Kaip minėjau, tai, kas įvyko Aliaskoje, buvo Putino pergalė. Trampas pasirodė labai prastai. Jo įsivaizdavimas, kad yra puikus derybininkas – deja, klaidingas.
– O Ukrainos prezidentas? Kodėl jis bent kažkiek dalyvauja šiame cirke? Turiu omenyje susitikimą Trumpo ir Zelenskio.
– Zelenskis privalo žaisti šį žaidimą, jis neturi kitos išeities. Jam žūtbūt reikia pasiekti, kad JAV tęstų paramą ir pagalbą, net jei už pinigus. Deja, kito pasirinkimo jis neturi – tik laviruoti. Trumpiau tariant, tai irgi imitacija.
Pats formatas įdomus: tariamasi dėl Ukrainos, paskui sakoma, kad kamuolys – Zelenskio pusėje. Laukiama, ką jis atsakys. Putinas pateikė pasiūlymus, bet, mano supratimu, tokius, su kuriais Zelenskis iš principo negali sutikti.
– Kaip galima atiduoti teritorijas, kuriose gyvena žmonės, piliečiai?
– Be abejo. Todėl sakau: Trumpo pareiškimai yra šou jo rinkėjams. Parodyti, kad jis „superderybininkas“, padarė, ką galėjo. Maždaug – įsivaizduokite, viskas dabar priklauso nuo Zelenskio. Jam primetama atsakomybė, nors kiekvienas sveiko proto žmogus žino, kad Putinas sustoti nebegali.
Jis jau formaliai prisijungė tas teritorijas. Popieriuje užgrobė Ukrainos žemes. Atsitraukti jis nebegali. Zelenskis negali jų atiduoti – juk teritorija ne baldas, kurį galima padovanoti. Tai įrašyta Ukrainos konstitucijoje. Tai Ukrainos tautos žemės. O apie ilgalaikes pasekmes net nekalbu – teritorijų atidavinėjimas būtų katastrofa tiek Ukrainai, tiek pasaulio taikai.
– O jeigu Putinas, manipuliuodamas istoriniais faktais, įrašytų į savo konstituciją Aliaską? Įdomu, ką tada sakytų Trumpas?
– Putinas, aišku, pakankamai gudrus, kad taip nesakytų. Bet jis nuolat kalba iš jėgos pozicijų, o tai – pavojingas istorinis revizionizmas.
Jis nesuvokia, kad didžioji Rusijos dalis – ne rusų. Šiaurės Mandžiūrijoje, pavyzdžiui, – Kinija. Smolenską dar galima būtų vadinti lietuvišku miestu (juokauju, žinoma). O Karaliaučiaus sritis – akivaizdžiai ne Rusijos teritorija.
– Beje, prezidentas Gitanas Nausėda yra pareiškęs, kad Karaliaučiaus kraštas – lietuviškos žemės. Įdomu, ar jis gerai pagalvojo? Juk teritorijos gal ir patrauklios, bet ką daryti su ten gyvenančiais žmonėmis? Ar mums reikia dar 400 tūkstančių ivanų ir jemelių?
– Visiškai sutinku. Nenorėčiau, kad Karaliaučius priklausytų Rusijai – mums tai geopolitiškai nenaudinga. Kariniu požiūriu – blogai. Anklavas kelia grėsmę. Bet kalbėti apie teritorijos paėmimą, jos perdavimą Lietuvai ar Lenkijai – nerealistiška.
Nors tos žemės etniškai buvo lietuviškos, valstybei jos nepriklausė. Be to, ten gyvenanti populiacija – rusifikuota. Tai būtų milžiniškas socialinis ir demografinis užtaisas. Realistiškiausias kelias – kad Karaliaučius taptų laisva teritorija, nepriklausoma valstybė.
Ilgainiui tokia valstybė galėtų jungtis prie Europos Sąjungos. Tai būtų kompaktiška bendruomenė, į kurią ateitų lietuviškos, lenkiškos, vokiškos investicijos, švietimas. Jaunimas išvažiuotų į Europą. Ten dabar gyvena apie milijoną žmonių, pusė jų – pensininkai. Demografiniai rodikliai aiškūs.
– Kalbant apie teritorines problemas: Rusija laiko Kurilų salas, kurios jai iš esmės nereikalingos, bet neatiduoda. Kas trukdo Japonijai įsirašyti jas į konstituciją ir pareikalauti grąžinti?
– Iš tiesų karas tarp Rusijos ir Japonijos formaliai nesibaigė. Japonija karo Rusijai nepaskelbė. Rusija pati įsiveržė, kai amerikiečiai pribaigė japonus. Kaip ir Lenkijoje: kai Vermachtas jau buvo ją užgrobęs, įsiveržė sovietai ir pasiėmė dalį.
Žiūrint į istorinę kreivę, imperijos žlunga. Rusija yra paskutinėje fazėje – kaip ketvirtos stadijos vėžys. Ji dar laikosi ant branduolinio ginklo, bet laikas negailestingas. Demografija nebeleidžia jai išlikti. Per didelė teritorija, per mažai žmonių, per daug kaimynų, per daug nuoskaudų, supuvusi ekonomika, silpna pilietinė visuomenė – ši šalis neturi šansų. Ji subyrės. Ir mūsų karta dar pamatys Sovietų Sąjungą numeris du.
– Ar tai reiškia, kad Ukrainos puolimas buvo paskutinis bandymas atkurti imperiją?
– Taip. Tai paskutinis mirštančio ligonio šuolis. Rusija pabandė susigrąžinti tai, ko nebėra įmanoma. Bet bandymas buvo pasmerktas nesėkmei. Vietoj resursų gavimo jie patiria tik jų praradimą. Jokiai civilizuotai Europos valstybei tokie praradimai būtų neįsivaizduojami.
Šiandien žmogus yra didžiausia vertybė – jis kuria ekonomiką, inovacijas. O Rusija gyvena praeitimi, naikina savo genofondą. Putinas padarė tai, ko negalėjo padaryti niekas kitas.
– Putinas yra pasakęs: „Kam reikalingas pasaulis, kuriame nėra Rusijos?“
– Vieną dieną tai išsipildys, tik ne taip, kaip jis įsivaizduoja. Pasaulis bus su kitokia Rusija – sufragmentuota, susiskaldžiusia. Ir pats Putinas prie to labiausiai prisidės. Kuo greičiau, tuo geriau. Tikėkimės, kad žus kuo mažiau žmonių.
Ačiū už pokalbį.
