Vienoje televizijos laidoje jaunas muzikos atlikėjas, nenorėdamas tarnauti kariuomenėje, paaiškino savo apsisprendimo motyvus:
„Aš manau, tegu Lietuvą gina tie, kurie nori, kurie jaučia tam pašaukimą. Aš Lietuvą galiu ginti dainomis, tautiškumo ir tradicijų puoselėjimu, nes dabar nematau, ką ginti – vaikai mokyklose kalba angliškai, dainuoja angliškai, tarmės išnyko, masiškai kertami miškai, o valdžia dėl to nieko nedaro.“
Taip galvojančių yra ne tik tarp jaunimo. Karo atveju – tegul kovoja kažkas kitas, bet tik ne aš. Jaunuolis tvirtina, kad nemato, ką ginti: kertami miškai, anglų kalba išstumia lietuvių kalbą ir panašiai. Tačiau tai nėra pagrįstas argumentas atsisakyti ginti savo Tėvynę.
Tėvynė ir valstybė – tai plati, daugiasluoksnė sąvoka. Tėvynė nekalta, kad dėl valdžios sprendimų darkomas lietuvių kalbos raidynas, kad kai kur viešieji užrašai pateikiami tik anglų kalba, nors turėtų būti lietuviškai. Tėvynė nekalta, kad kertami miškai, kad tyčiojamasi iš tautiškumo, religijos, kad masiškai įsileidžiami užsieniečiai, sąmoningai griaunamos tradicijos, menkinamos šeimos vertybės, niekinami Lietuvos praeities didvyriai – kunigaikščiai, laisvės kovotojai, Kazys Škirpa, generolas Vėtra ir kiti.
Tėvynė nekalta, kad kai kurie mankurtai ar provincialūs, kompleksuoti asmenys, norėdami pasirodyti „vakarietiški“, vengia vienos gražiausių pasaulio kalbų – lietuvių kalbos – ir tuo tik sukelia šypseną tikriesiems vakariečiams.
Negalima dėti lygybės ženklo tarp Tėvynės ir Vyriausybės, tarp valstybės ir valdžios. Tėvynė – tai Vytauto Didžiojo galybė, kunigo Antano Mackevičiaus kova, Maironio poezija, Vinco Kudirkos himnas, Nepriklausomybės kovų savanoriai, Birželio sukilėliai, pokario partizanai, Sausio 13-osios gynėjai, visi šiandienos patriotai.
Tėvynė – tai Nemuno vingiai, Palangos smėlis, Nidos mėlynas dangus. Tai visa Lietuva, kurią ginsime, kaip gynėme per amžius. Valdžios keičiasi – Tėvynė išlieka, jei ji ginama.
