Pradėję Adventą šventėme Švč. Mergelės Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą. Dievo Žodžio liturgija mus nuvedė į Galilėjos miestą Nazaretą, kuriame gyveno Marija. Aplankęs ir Mariją pasveikinęs angelas pavadino ją malonėmis apdovanotąja ir apreiškė Dievo planą: Marija pagimdysianti Aukščiausiojo Sūnų, ir šis Sūnus „viešpataus Jokūbo namuose per amžius ir jo viešpatavimui nebus galo“ (Lk 1, 33).
Pagal Dievo planą Marija tapo keliu, kuriuo Dievo Sūnus žengė į pasaulio istoriją ir taip pat į kiekvieno mūsų gyvenimą. Paskutinį Advento sekmadienį Dievo žodžio liturgija vėl pristato Mariją, besiklausančią angelo žinios ir Dievo planui atsakančią „taip“: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38).
Švč. Mergelė Marija yra Advento žvaigždė, rodanti mums savo Sūnų, kad jį tikėtume ir pamiltume, jo klausytume ir lauktume jo atėjimo. Jau esame ant šv. Kalėdų slenksčio, todėl dera pasitikrinti, ar esame pasiruošę priimti pasaulio Gelbėtoją, kaip jį priėmė Marija. Ar pasiruošę Marijos pavyzdžiu Dievui pasakyti „taip“: Jėzaus Kristau, noriu, kad tu ateitum ir gyventum mano širdyje?
Pabandykime įsivaizduoti, ką Marija išgyveno, kai angelas paskelbė, jog Šventoji Dvasia nužengs ant jos ir ji pradėsianti dieviškąjį Sūnų. Jos mintys nuo ryto iki vakaro sukosi apie jos įsčiose augantį Kūdikėlį. Klauskime savęs, apie ką visą Advento metą sukosi mūsų mintys? Galbūt leidome Jėzui augti savo širdyje. Tai buvo tuomet, kai šventėme Mišias, kai susitaikėme su Dievu, priimdami Atgailos sakramentą, kai mažiau laiko skyrėme internetui ir televizijai ir dažniau paskaitydavome Šventąjį Raštą ar kitą dvasinio turinio knygą.
Tačiau viskas galėjo būti ir kitaip. Visos mintys galėjo suktis tik apie kalėdines dovanėles ir Kūčių stalą. Ką gausiu ir ką kitiems padovanosiu? Kaip papuošiu kalėdinę eglutę ir ką padėsiu ant Kūčių stalo? Dažnai mes būname tokie lėkšti ir leidžiame menkaverčiams dalykams užimti mūsų mintis ir jausmus, kad Betliejaus Kūdikis lieka tolimas, kartais beveik neatpažintas.
„Kauno dienos“ žurnalistė prieš Kalėdas klausė manęs, ką likus kelioms dienoms iki Kalėdų galėčiau patarti žmogui, kuris per visą Adventą skubėjo ir buvo užmiršęs susikaupimą – sustojimą prie Betliejaus Kūdikio prakartėlės? Iš tikrųjų, nereikia daug laiko iš savo širdies iššluoti nuodėmės šiukšlėms, kad joje galėtų gimti Betliejaus Kūdikis. Reikia tik suvokimo, kad be Dievo esu tik apgailėtinas vargšas. Todėl ir paskutinę Advento dieną galiu Marijos pavyzdžiu pasakyti Dievu „taip“: noriu, kad tu, Betliejaus Kūdiki, gyventum mano širdyje!
Biblijoje apstu pavyzdžių, kai žmonės staiga susivokdavo, jog reikia keisti gyvenimą, pašalinant iš jo nuodėmę. Pranašas Natanas prakalbino karalių Dovydą, primindamas jo nuodėmes, ir karalius nedelsdamas darė atgailą (žr. 2 Sam 12). Dievas prakalbino Saulių, kai šis vyko įkalinti krikščionių, ir tuojau jis tapo ne tik Dievo draugu, bet ir Kristaus apaštalu (žr. Apd 9).
Tačiau kad žmogaus širdyje įvyktų toks pasikeitimas į gera, visų pirma reikia nuolankumo pripažinti, kad daug kur klydau, ypač mažai dėmesio skirdamas Dievui, o visos mintys sukosi tik apie tai, kaip patenkinti visus savo norus ir įgeidžius. Tokio nuolankumo mus moko Marija, kuri išgirdusi angelo žinią save pavadino nuolankia Dievo tarnaite. Mus mylintis Dievas nuolatos mus kalbina, bet tą kalbinimą išgirstame tik tuomet, kai nuolankiai atsiveriame jo balsui. Tepadeda mums Dievas tai padaryti! Marija, Advento žvaigžde, rodyk kelią pas savo Sūnų!
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
