Liepos 6 d. mirė žurnalistas, rašytojas, Lietuvos žurnalistų draugijos narys Vitalijus Karakoskis (1958-2024). „Šiandien į geresnį pasaulį išėjo mano tėtis Vitalijus Karakorskis. Kaip tikras Lietuvos patriotas, Vitalijus pasirinko Liepos 6 dieną“, – šeštadienį vakare velionio paskyroje paskelbė jo sūnus Danielius.
2015 m. V. Karakorskis yra gavęs LŽD skiriamą Stasio Lozoraičio premiją „Kelyje į Vilties Prezidento Lietuvą”. Šis Lietuvos žurnalistų draugijos apdovanojimas įteiktas įvertinant tvirtą pilietinę poziciją, taip pat nuopelnus tolerancijai ir savitarpio supratimui tarp Lietuvos etninių bendrijų.
Žurnalistas buvo televizijos laidos „Menora“ autorius, Lietuvos žydų bendruomenės narys.
V. Karakorskiui buvo 66 metai.
Lietuvos žurnalistų draugijos informacija.
***
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenė liūdėdama praneša apie bendruomenės nario, iškilaus žurnalisto, LRT televizijos laidos apie „Menora“, pasakojančios apie žydų gyvenimą, redaktoriaus Vitalijaus Karakoskio mirtį.
Lietuvos žurnalistų sąjunga už aktyvią pilietinę poziciją ir milžinišką indėlį, skatinant toleranciją ir etninių Lietuvos bendruomenių tarpusavio supratimą, apdovanojo žurnalistą garbinga Stasio Lozoraičio premija.
Lietuvos žydų (litvakų) bendruomenės pirmininkė Faina Kukliansky visos bendruomenės vardu reiškia nuoširdžią užuojautą Vitalijaus žmonai Lilijai Kopač, sūnui Danieliui, visiems artimiesiems ir pažinojusiems velionį.
***
Rasa Čepaitienė, istorikė
Valstybės dieną mirė žinomas žurnalistas, tikras Lietuvos patriotas ir, kaip pats juokaudavo, “vienintelis prolietuviškas žydas” Vitalijus Karakorskis. Tai jis nesyk drįso viešai kritikuoti nefainos antilietuviškus išpuolius, tai jis surado ir paviešino informaciją apie K. Škirpos, tuometinio Lietuvos ambasadoriaus Berlyne, pagalbą išgelbstint žymų chasidų rabiną ir jo svitą.
Su Vitalijumi teko kelis kartus gyvai bendrauti. Tai buvo ilgi, neskubrūs pokalbiai pas jį namie su retos erudicijos ir informuotumo žmogumi. Apie daug ką. Būdamas kilimo iš Bobruisko, Baltarusijos, jis itin kritiškai vertino dabartinę LŽB vadovybę, turinčią tiesiogines sąsajas su sovietų kolaborantais per pirmąją okupaciją ir vėliau. Buvo tvirtas ir nepalenkiamas antikomunistas, giliai tikintis žmogus, puikiai kalbėjęs lietuviškai ir puoselėjęs litvakų atmintį.
Iš šių pokalbių labai įstrigo vienas epizodas. Vitalijus pasakojo jaunystėje turėjęs apsispręsti – įsikurti Latvijoje, ar Lietuvoje. Sprendimą Lietuvos naudai lėmė štai kas. Nuvykęs į Rygą jis rusiškai pasiklausė dviejų tarpusavyje latviškai besišnekučiuojančių praeivių, kaip rasti reikiamą gatvę. Ją parodę jie jau tęsė pokalbį rusų kalba, matyt, nematydami tame jokio skirtumo. Tačiau analogiškoje situacijoje Vilniuje du lietuviai, atsakę rusiškai, bemat grįžo prie savo kalbos. Tai Vitalijui paliko didelį įspūdį ir įskiepijo pagarbą lietuviams bei lietuvybei, mat Baltarusijoje tiek baltarusiai, tiek žydai jau buvo gerokai sovietizuoti ir rusifikuoti. To jis iki pat savo mirties ir laikėsi.
Ilsėkis ramybėje, mielas bičiuli.
***
Kai tolimą 1997-ųjų vasarą į mano kabinetą vienuose valdiškuose namuose įžengė plačiai besišypsantis akiniuotis apvaliu pilvuku, ant kurio išdidžiai kabojo brandaus raudono vyno spalvos kaklaraištis su užrašu “University of Massachusetts”, nusmelkė mintis: “išeivis, tuoj pradės perteikinėti patirtį ir prašyti paramos”. Laimei, apsirikau. Svečias sveikindamasis ištiesė ranką ir sodriu bosu prisistatė: “Vitalijus Karakorskis”.
Pastaraisiais metais jau sunkiai sirgdamas ir niekur neišeidamas jis vis paskambindavo ir, regis, tuo pačiu sodriu bosu pasiteiraudavo: “Sveikas! Kaip gyveni?” Tai buvo taip įprasta, jog atrodė, kad tęsis amžinai. Deja…
Vilties Prezidento premijos laureatas, – išdalijęs tą premiją visai kūrybinei grupei;
Didesnis Lietuvis, nei daugybė abejotino pilietiškumo Lietuvos piliečių;
Intelektualas, žinių enciklopedija ir be galo žmogiškas, kūrybingas ir principingas;
Pagaliau – nematomas “Menoros”autorius, komplimentai ir padėkos už kurią tekdavo man – atpažintam gatvėje “Menoros” balsui.
Vitalijau, man Tavęs labai trūks.
