Kodėl imperinių ambicijų neatsisakanti Rusija, su šių dienų Gėbelsais, tokiais kaip Duginas ir Solovjovas priešakyje, beveik nuoširdžiai tiki, kad ugnimi ir kalaviju žmonijai nešdama skausmą bei netektis, nuo kažko gelbėja pasaulį? Taip buvo visuomet. Gelbėjo nuo darbo žmonių priespaudos, imperializmo grėsmės, geresnio gyvenimo ar žodžio laisvės. Ir tai darė su neslepiamu mesianizmu ir ne ką mažesniu žiaurumu. Čia labai tiktų Antano Maceinos mintis, kad „Ne viena tauta esti tiesiog sugundoma savo istoriją – kartais net nežmonišką – laikyti paties Dievo pašaukimu“.
Ir Rusijos mesianistinis gundymas – tai “Trečiosios Romos” iliuzija. Maskvos, kaip civilizacijos centro. Kuris išgelbės pūvančius Vakarus nuo griūties. Galvojate, kad tik dabar rusai svaičioja apie supuvusią Europą? Nė velnio, dar 19-o amžiaus rusų vizionieriai jau pranašavo Vakarų civilizacijos griūtį, kaltino Europą vertybių praradimu ir ištvirkimu. Na o pati Rusijos, kaip lyderystės civilizuotame pasaulyje idėja mena dar XVI amžių. Rusiško mesianizmo ištakos – Maskvos kaip Trečiosios Romos (po Romos ir Konstantinopolio) idėja telkiant slaviškas žemes ir užsitikrinant vyravimą visame pasaulyje. Tad “Trečiosios Romos“ vaizdinys tiesiog persekioja Rusiją.
Tačiau bėda ta, kad krikščionybė pripažįsta tik vieną istorinę mesijinę tautą – žydus. Po Kristaus atėjimo Izraelio tautos religinis pašaukimas laikomas nutrūkusiu, jį perėmus visuotinei Bažnyčiai. O dabartinis tautinis mesianizmas dirbtinai vienija nacionalinius, valstybinius bei religinius metafizinius siekius. Tai it savotiškas šarlatanizmas, kuriuo siekiama atsargiai užmaskuoti pagrindinį kalambūro “protu Rusijos nesuprasi” ir įgimto žiaurumo šaltinį.
Dar Antrojo pasaulinio karo metais paprasti Lietuvos kaimiečiai nesidrovėjo rusų kareivių vadinti tiesiog azijatais. Dėl kvailų, žiaurių ar sunkiai suprantamų poelgių, dėl europiečiui sunkiai suvokiamo kitoniškumo. Ir jie buvo velnioniškai teisūs, nes autentiškas istorinio Rusijos agresyvumo šaltinis yra paties mongolų Čingischano palikimas. Įkūnytas drūčiai koreguotame tautos genofonde bei Maskvos Kremliaus sienose nuo vergavimo Aukso Ordai laikų. Ir Dievo pašaukimas čia visiškai ne prie ko.
Almantas Karčiauskas
