Evangelijoje pagal Joną yra užrašytas Jėzaus pokalbis su laisvo elgesio moterimi samariete, atėjusia prie Jokūbo šulinio pasisemti vandens (Jn 4, 5–42). Jėzus nemoralizavo moteriai, tik paprašė jos atsigerti vandens. Užsimezgė pokalbis, kurio metu paaiškėjo, jog moteris neteisėtai gyvena su šeštu svetimu vyru. Paveikta Jėzaus žodžių nusidėjėlė moteris tapo apaštale; ji pranešė kaimo žmonėms, kad prie šulinio sutikusi pranašą. Atvykę prie šulinio ir išgirdę Jėzų kalbant, daugelis samariečių įtikėjo, kad Jėzus esąs Mesijas, o moteriai pasakė: „Dabar mes tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas“ (Jn 4, 42).
Vienas iš įspūdingiausių Dievo pokalbių su žmogumi yra aprašytas Senojo Testamento Išėjimo knygoje . Dievas apsireiškė avis ganančiam Mozei ir paliepė išvesti egiptiečių varginamus izraelitus į laisvę: „Aš siųsiu tave pas faraoną, kad išvestum mano tautą – izraeliečius iš Egipto.“ (Iš 3, 10) Tai buvo labai sunki užduotis, todėl Mozė bandė atsikalbėti – ar faraonas paklausys jo, piemens, bet Dievas tiesiog privertė Mozę imtis šios misijos ir pažadėjo jį remti.
Izraelitų kelionė į laisvę buvo ilga ir varginanti, nes trūkdavo elementariausių dalykų: maisto ir vandens. Susidūrę su sunkumais, izraelitai priekaištavo Mozei, kam juos išvedęs iš Egipto, nes tenai, nors ir vergavo, bet nealko ir netroško. Mozei, girdint žmonių skundus, likdavo tik viena išeitis – kreiptis pagalbos į Dievą, ir Dievas Mozės maldą išklausydavo. Trečiąjį Gavėnios sekmadienį Mišių skaitinyje pasakojama, kaip Dievas stebuklingai pagirdė dykumoje ištroškusius izraelitus.
Šis Šventojo Rašto pasakojimas apie Dievo pokalbį su Moze ir Jėzaus pokalbis su samariete atskleidžia svarbią tiesą, kad Dievas vienokiu ar kitokiu būdu kalbina kiekvieną žmogų ir kviečia būti jo sekėjais bei jo misijos vykdytojais.
Dažniausiai Dievas mums prakalba gerų ir tikinčių tėvų balsu. Geri ir tikintys tėvai šeimoje atstovauja Dievui ir pirmieji supažindina savo vaikus, kad yra Dievas, kurį reikia mylėti ir jo klausyti.
Dievas mus kalbina gerų ganytojų – kunigų balsu, supažindindamas su tikėjimo slėpiniais ir kviesdamas švęsti sakramentus – Sutaikinimą ir Eucharistiją.
Dievas gali labai galingai mus prakalbinti per Šventąjį Raštą ar gerą religinę knygą. Menu savo vaikystę, kai, būdamas Mišių patarnautojas, turėjau galimybę klebono bibliotekoje rinktis ir skaityti dvasinio turinio knygas, kurias beskaitant ne tik gilėjo tikėjimas, bet ir subrendo pašaukimas pasišvęsti kunigo tarnystei.
Apie Dievą ir jo didybę labai iškalbingai kalba mus supanti gamta. Kai giedrą naktį žvelgiu į dangų, kuriame šviečia milijardų milijardai žvaigždžių, visada aplanko mintis: Viešpatie, koks esi didis, kokia nuostabi tavo kūryba!
Kol gyvename žemėje, visuomet gresia pavojus, kad pasaulio triukšmas, pasiekiantis mus įvairiais kanalais, ypač per išmaniąsias priemones, gali mus apkurtinti, ir galime negirdėti mus kalbinančio Dievo. Tokiais atvejais mums gali pagelbėti tik patiriami sunkumai ir kančia. Tai galėtų paliudyti Sibiro tremtiniai: slegiami tremties kryžiaus žmonės glaudėsi prie Dievo, nes žinojo, kad tik jis vienas gali parvesti į Tėvynę.
Gavėnios metu, atidžiau melsdamiesi ir pasninkaudami, leiskime Dievui mus kalbinti ir atidžiai įsiklausykime, ką jis nori mums pasakyti.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
