Pokario Kauno istorija. Dainų šventės.

Praėjusio 6 deš. pabaiga ir 7 deš. pradžia – tai laikotarpis, apie kurį šiais metais savo pirmame sezone pasakoja per radijo stotį „Tau“ šeštadieniais 14 val. 102.9 FM transliuojama laida „Kauno plokštelių fabrikas“. Laidą veda Kauno miesto gidas, VšĮ „Unikalus paveldas“ direktorius Jonas Oškinis ir kolekcininkas, muzikinės dalies redaktorius Linas Turauskas. Šiandien jų pasakojimas vėl grįžta į Kauną ir pasakoja apie vieną ryškiausių tarpukario, o vėliau ir pokario kultūros bei muzikos tradicijų – dainų šventes.

Laidų „Kauno plokštelių fabrikas“  pirmasis sezonas pasakoja apie 1954- 1964 metų Kauną ir okupuotą Lietuvą. Būtent tada  Kaune, Žaliakalnyje buvo organizuota 78 apsisukimų per minutę greičio šelako plokštelių gamyba, o mieste – ir prekyba. Restauruota jų muzika ir skamba visose „Kauno plokštelių fabriko“ laidose, daugelis kompozicijų šiuolaikinio radijo eteryje pirmą kartą. Plokštelėmis maloniai pasidalino kolekcininkai kauniečiai Jonas Palys ir Česlovas Lesevičius bei kolega Tautvydas Paulius Laurinaitis.

Lietuvoje, nepaisant Vydūno ir dar daugelio chorų entuziastų ilgamečio darbo, dainų šventė kaip masiška tradicija galutinai susiformavo tik jau gerokai įsibėgėjus XX amžiui. Surengti Liaudies chorų šventę 1914 m. rugpjūtį  Marijampolėje sutrukdė Pirmasis pasaulinis karas. Tad pirmoji tikrai visos Lietuvos Dainų diena įvyksta 1924 metų rugpjūčio 23 – 25 d. Kaune, Žaliakalnyje ir suderinta su tuo metu vykstančia Žemės ūkio ir pramonės paroda. Šventės priekyje žymūs chorvedžiai – Stasys Šimkus, Juozas Naujalis, Julius Štarka.

Ir dabar Kauno Vileišio aikštėje stovinti skulptūra su trimis išlakiomis merginų figūromis kaip tik skirta šiai istorijai paminėti. Antroji Lietuvos dainų šventė Kaune įvyko 1928 metų liepą, o trečioji –  skirta Vytauto Didžiojo 500-metinėms – vyko 1930-ųjų birželį. Čia dalyvauja tokios svarbios Kaunui asmenybės kaip Aleksandras Kačanauskas, Nikodemas Martinonis ir Jonas Bendorius.

 

Šventės naudą suprato ir sovietiniai veikėjai

Iš tikrųjų, ir Tarybų valdžia suprato šios šventės mobilizuojančią jėgą. Okupuotoje Lietuvoje visai neketinta dainų švenčių tradicijos nutraukti, o tik pakreipti sau naudinga linkme. Taip jau 1941 m. įsteigti Liaudies meno rūmai – būsimųjų Dainų švenčių pagrindinis organizatorius. O tik po karo, 1946 metais Vilniuje vyksta pirmoji pokarinė Dainų šventė. Jos pagrindiniai dirigentai – jau minėti žymūs kauniečiai Nikodemas Martinonis, Jonas Švedas, o taip pat Konradas Kaveckas, Antanas Ilčiukas. Po Sovietų Sąjungos himno skamba vis dar LTSR himnu esanti Kudirkos “Tautiška giesmė”, o iš karto po to Aleksandrovo “Kantata apie Staliną”, kurios lietuvišką tekstą parengė žymus prisitaikėlis Liudas Gira.

Kol daug dainų apie socializmo privalumus metai po karo dar neturėta, tad dominavo Naujalio, Gruodžio, Tallat Kelpšos, Stasio Šimkaus parašytos ar harmonizuotos liaudies dainos. Programą pabaigia beje tos šventės dirigento, jau turinčio LTSR Nusipelnusio meno veikėjo vardą Jono Švedo kompozicija “Pirmyn laisvoji [suprask – tarybinė, red. past.] Lietuva” pagal fašistų nukankinto žymaus komunistinio poeto Vytauto Montvilos eiles.

1950 metais sovietinės Lietuvos valdžia kažkaip susivokia, kad Dainų šventes geriausia rengti kas penkis metus – ir nuo tų 1950ųjų jos taip tvarkingai ir vyksta. Į tarpus įterpiamos vėliau atsiradusios moksleivių, studentų dainų šventės.  Taigi 1950 metų Dainų šventėje Vilniuje dalyvauja jau 60 chorų ir arti 6 tūkst. dainininkų. Įvedama Šokių diena, kuriai vadovauja beje Kaune dar prieš karą prancūzų kalbą studijavęs, vėliau ilgametis “Lietuvos” ansamblio Vilniuje kūrėjas Juozas Lingys. Į respublikinės Dainų šventės programą atkeliauja liaudies šokių rateliai, o taip pat lietuvių liaudies instrumentų  skudučių ir pučiamųjų orkestrai. Be abejo, prieš tai jie pasiruošdavo ir dalyvaudavo regioninėse šventėse, atrankose, tame tarpe – ir Kaune.

 

Didžiausios pokario dainų šventės

 

1955-ųjų Dainų šventė Vilniuje – tai yra jau tie laikai, kai veikia Kauno plokštelių fabrikas, kuris tada priklausė Kauno miesto Stalino rajono pramonės kombinatui. Šventė vyko liepos 21 – 22 dieną, į ją suvažiuoja 30 tūkst. žmonių, iš jų apie 25 tūkst. chorų artistų. Dalyvavo per 450 chorų, o taip skudučių ansambliai, 35 pučiamųjų orkestrai, o dar prisijungė  19 kanklių ansamblių, 5 liaudies instrumentų orkestrai, na ir 210 liaudies šokių ratelių. Be to, buvo pasiūta 35 tūkstančių liaudies kostiumų!!!

Jei pažvelgtume į tos dainų šventės mišrių chorų programą, matytume jau pramaišiui ideologizuotą programą – „Oi, žiba žiburėlis“, „Motule mano“,  „Ar aš ne vyšnelė“, „Paleisk, tėvelį, lankon žirgelį“,  ir tuo pačiu metu „Ryga dunda“,„Vestuvės kolūkyje“, „Variago“ žuvimas“, o finale  – „Ant Nemuno kranto“. Šokių dieną šokami liaudies šokiai „Gyvataras“, „Džigūnas“, „Jievaro tiltas“, „Kalvelis“, „Oželis“, na ir „Suktinis“.

1960 metais vyksta dar viena Dainų šventė tradiciškai sutampanti su Lietuvos okupacijos, tai yra Tarybų Lietuvos įkūrimo jubiliejumi. Šių įvykių dvidešimtmečio proga į Vilnių atvyko geras Sniečkaus draugas Michailas Suslovas ir Lietuvos TSR įteikė aukščiausią sovietų apdovanojimą – Lenino ordiną. Vilniaus parko viduryje buvo skubiai pastatyta Dainų estrada,  dabar Dainų dienoje galėjo dalyvauti apie 20 tūkst. žmonių, o dar apie 100 tūkst. – klausytis. Šokių dienoje „Žalgirio“ stadione“ pirmą kartą pasirodė 23 dainų ir šokių ansambliai, kurie atliko 7 kūrinius, ir jungtiniu būdu grojo  76 kaimo kapelos (827 muzikantai). Dar pirmą kartą kartu vyko ir  Respublikinė liaudies meno paroda.

Reiktų trumpai užsiminti ir apie tai, kad vienoje šventėje nebetelpant visam norinčiam pasirodyti jaunimui ir senimui 1964 metais buvo surengta pirmoji Respublikinė moksleivių dainų šventė. Joje dainavo 219 chorų, 245 liaudies šokių rateliai, 159 skudučių, pučiamųjų, akordeonų ir simfoniniai orkestrai (iš viso per 24 tūkst. moksleivių). Be to, nuo 1956 metų rengiamos jungtinės  Baltijos šalių studentų dainų ir šokių šventės „Gaudeamus“, į Lietuvą ir Vilnių ši šventė atkeliaus jau 7-tpjp dešimtmečio pabaigoje, 1968-aisiais.

Dainų šventėms skirtos plokštelės pradedami leisti daugiau jau ne šelake ir ne Kaune, o vinile ir Rygoje, ir skambės jos nebe 78 greičiu, o 33 greičiu. Jei 1960-aisiais metais Dainų šventė įamžinama dar mini plokštelėse (savotiškuose „singluose“), tai vėlesniais metais buvo išleidžiama po bent tris ilgai grojančias „Melodija“ plokšteles apie įvykusią Dainų šventę.

 

Visą „Kauno plokštelių fabriko“ laidą „Dainų šventės“ rasite čia:
https://www.facebook.com/105038854256584/videos/2694697544120958