Nors Lietuvoje šiemet dėl įvairių krizių laisvų darbo vietų skaičius kiek sumažėjo, tačiau darbuotojų trūkumas šalyje jaučiamas ir toliau. Mažėjanti Lietuva nebegali savais resursais užpildyti šio poreikio, todėl jos darbo rinką pasiekia vis didesnis oficialus ir neoficialus trečiųjų šalių darbuotojų skaičius. Vien 2023-iems metams patvirtinta atvykstančių specialistų kvota siekia 10 000, o iš viso Lietuvoje jau darbuojasi virš 100 000 užsieniečių.
Lietuvoje miršta beveik 20 000 žmonių daugiau nei gimsta
Aplinkui siaučiant karui, ekonominėms, finansinėms ir politinėms krizėms, vis dažniau mąstome apie mūsų šalies ateitį, bandome sukurti Lietuvos ateities strategijas ir vizijas. Praradę turėtus ir nesukūrę naujų ateities mokslinio planavimo instrumentų, tokių kaip Lietuvos ekonomikos tyrimų institutas, Lietuvos demografinių tyrimų institutas ar Lietuvos darnaus vystymosi institutas, šią funkciją patikėjome komercinių bankų analitikams, verslo ar įvairių interesų grupių ekspertams.
Seimo įkurtas Ateities komitetas yra bandymas šią skylę užlopyti, tačiau jis irgi stokoja tų pačių, moksliniais tyrimais paremtų instrumentų, kurių Lietuva neturi. Justo Džiugelio vadovaujama Seimo darbo grupė neseniai suformavo rekomendacijas dėl ilgalaikės demografijos ir migracijos politikos.
Dar nepasiekusi vyriausybės, ši ataskaita jau sukėlė nemažai diskusijų. Pati problema suformuluota visiškai teisingai ir paremta daugiau nei iškalbingais statistiniais duomenimis. Taip, tiesa, kad didžiausias Lietuvos gyventojų skaičius buvo Nepriklausomybės pradžioje 1991 metais. Tada Lietuvoje gyveno 3,7 milijono gyventojų, o 2022 metais – jau tik 2,8 milijono.
Taigi per nepriklausomybės trisdešimtmetį sumažėjome ketvirtadaliu (24,3%). Ilgą laiką šį mažėjimą lėmė daug didesnis išvykstančių gyventojų skaičius nei atvykstančių. Keletą metų šį gyventojų praradimą dar kompensavo didesnis gimimų nei mirčių skaičius, tačiau labai greitai jo balansas tapo neigiamas ir, vis didėdamas, 2021 metais jis tapo rekordinis – minus 25 000.
Tiesos dėlei reikia priminti, kad prie to prisidėjo ir COVID-19 mirtys, tačiau ir be to, per paskutinį dešimtmetį kas metai Lietuvoje miršta beveik 20 000 žmonių daugiau nei gimsta. Ir nors galų gale išsisėmęs išvykstančių gyventojų srautas nuo 2019 metų tapo mažesnis nei atvykstančių, bendras Lietuvos gyventojų skaičius mažėja dėl didelio skirtumo tarp gimusių ir mirusių gyventojų.
Lietuvos padėtis – bene liūdniausia Europoje
2022 metais dėl Rusijos pradėto žiauraus karo Ukrainoje į Lietuvą atvyko apie 70 000 Ukrainos gyventojų. Tai, aišku, padidino bendrą Lietuvos gyventojų skaičių lyginant su 2021 metais ir kai kas jau suskubo džiaugtis, kad Lietuva vėl pradėjo didėti. Deja, tai tik karo sukeltas efektas. Jeigu per metus šalyje gimstančių vaikų bus po 25 000, tai mažiau nei po 40 metų Lietuvos gyventojų sumažės dar vienu milijonu.
Tai vienas iš liūdniausių rezultatų Europos Sąjungoje, gal tik Bulgarijos mažėjimas yra spartesnis, tačiau jos gyventojų resursai yra daug didesni nei Lietuvos. Aišku, čia tik teoriniai skaičiavimai, reikia tikėti, kad pavyks pagerinti tiek demografinius, tiek migracijos rodiklius, tačiau gyventojų mažėjimo tendencija išliks dar ilgai.
Mažas šalies gyventojų skaičius savaime nėra labai didelė problema. Pasaulyje gyvena ir mažesnės tautos, o kai kurios iš jų gyvena ir labai gerai. Problema yra tai, kad labai spartus šalies mažėjimas stipriai sudarko gyventojų struktūrą. Natūralu, kai šalies įvairaus amžiaus gyventojų skaičius maždaug vienodas ir tolygiai mažėja didėjant amžiui, tačiau Lietuvoje matome visai kitą vaizdą:
Akivaizdu, kad vyresnių, artėjančių prie pensinio amžiaus žmonių Lietuvoje yra beveik dvigubai daugiau nei jaunų žmonių. Ši situacija laikysis dar bent 30 metų, todėl visą šį laikotarpį jausime žmonių trūkumą visose gyvenimo sferose.
Pakankamai spartus gyventojų skaičiaus mažėjimas ilgainiui pradės neigiamai veikti (ir jau dabar veikia) visas mūsų gyvenimo sritis. Vykstantis visuomenės senėjimas reiškia, kad didėja pasitraukusių iš darbo rinkos žmonių procentas, auga medicininės pagalbos poreikis, vis didesnė biudžeto dalis skiriama pensijų ir socialinių išmokų padengimui.
Tačiau didžioji problema yra ne tai. Beveik dvigubas jaunų žmonių trūkumas neleidžia normaliai plėtotis verslui, mažina inovacijų diegimą, stabdo investicijų pritraukimą į šalį, pavojingai didina vidutinį darbuotojų amžių įvairiose struktūrose, aštrina kartų kaitos problemas. Dėl iškilusių krizių besitraukiantis verslas kiek sušvelnino šiuos iššūkius, bet tai tik laikinas palengvinimas.
Iš kur gauti darbuotojų?
Natūralu, kad Seimo komisijos parengtos ataskaitos rekomendacijos krypsta tiek į demografinės situacijos ilgalaikį pagerinimą Lietuvoje, tiek į skubų darbo rinkos gelbėjimą. Abi šios užduotys yra sudėtingos, reikalaujančios rimtų sociologinių, ekonominių ir demografinių mokslinių tyrimų. Kaip ir siūloma, pagal jas turėtų būtų sukurta ilgalaikė veiksmų ir priemonių programa, numatytas lėšų poreikis, įvertintos rizikos ir problemos. Sukurta programa turėtų būti ilgalaikė ir stabili.
Tai reiškia, kad, pavyzdžiui, lengvatos vaikus auginančioms šeimoms nebus nutrauktos po keleto metų nuo jų priėmimo, o reemigravusių piliečių integravimo programa nebus sustabdyta vos tik jiems sugrįžus. Ypač daug diskusijų kelia ir matyt toliau kels tiesioginis darbo jėgos atsivežimas iš įvairių šalių, jų kvotos, šalių sąrašai, darbo leidimai ir t. t.
Susidariusi liūdnoka Lietuvos situacija verčia permąstyti ir Lietuvos švietimo bei profesinio orientavimo sistemą. Šiuo metu vis dar gyvename taip, lyg kiekvienais metais bendrojo lavinimo mokyklas paliktų bent 40 ar 45 tūkstančiai abiturientų.
\Lietuvos profesinio rengimo centrai ir mokyklos, kolegijos ir universitetai siūlo daugybę programų, reklamuoja jas, kviečia laisvai pasirinkti ir studijuoti. Esant normaliai šalies būsenai, gamta ir statistika pasirūpina, kad į visas profesijas ir specialybes pasuka pakankami būriai jaunimo, baigę studijas jie įsilieja į darbo rinką, užima naujai atsiradusias darbo vietas arba pakeičia pasitraukusius iš darbo rinkos.
Šiuo metu Lietuvos darbo rinkoje dirba apie 1,37 milijono gyventojų. Nemažai daliai iš jų yra reikalingas aukštasis išsilavinimas ir šis poreikis vis didėja.
Kad esamos struktūros (mokytojų, inžinierių, gydytojų, tarnautojų, statybininkų ir t. t.) bent jau nesentų ir nemažėtų sparčiau, nei mažėja Lietuvos gyventojų skaičius, į kiekvieną 1000 darbuotojų kolektyvą kasmet turėtų ateiti bent jau po 30 naujų darbuotojų. Taigi minimalus mūsų poreikis naujiems darbuotojams yra maždaug 41 000. Deja, turime vos 25 000 nuosavų, naujų darbo rinkos dalyvių ir tai verčia mus visai kitaip elgtis ir ieškoti naujų sprendimų.
Yra specialybių, kurių nepakeis imigrantai
Pirmiausia, ką turėtume padaryti, tai atrinkti tas profesijas, kurias labai sunku pakeisti kitų šalių imigrantais, tokias kaip mokytojai, valstybės tarnautojai, aukštojo išsilavinimo reikalaujančios profesijos ir panašiai. Įvertinę darbuotojų trūkumą tose srityse turėtume sukurti paskatų sistemą, kad būsimieji rinkos dalyviai maždaug tolygiai pasiskirstytų pagal trūkstamas profesijas. Aišku, kad valstybei bus nelengva konkuruoti su verslu. Pavyzdžiui, ieškodamos inžinierių, kai kurios įmonės šią profesiją pasirinkusiems studentams siūlo ne tik vienkartinę išmoką, siekiančią iki 3000 eurų, bet ir pastovią stipendiją visam studijų laikotarpiui. Taigi, pavyzdžiui, kviečiant jaunimą studijuoti fizikos, matematikos ar informatikos mokytojo specialybę, reikės sukurti ne mažiau patrauklią ekonominę ir socialinę skatinimo sistemą, jau nekalbant apie atlyginimus.
Deja, tokios priemonės tik užtikrintų, kad į visas profesijas įsilietų kažkiek naujų darbuotojų, tačiau pačio jų trūkumo tai nepanaikintų. Taigi išsiversti be imigracijos nepavyks. Panaikinti keliolikos tūkstančių darbuotojų trūkumą kasmet yra gana rimtas iššūkis.
Tiesiog atidaryti visas sienas ir kelius nėra išeitis. Didžioji dalis emigrantų, siekiančių patekti į Lietuvą, yra iš Irako, Sirijos ar kitų šalių ir savo kelionės tikslu mato senąsias Europos šalis, o Lietuvos darbo rinkoje beveik neužsilaiko. Lieka galimybė tikslingai ieškoti darbuotojų kitose šalyse ir organizuoti jų atvykimą į Lietuvą konkretiems darbams pagal nustatytas darbo kvotas.
Pavyzdžiui, 2023 metams patvirtinta 35 950 darbuotojų kvota trečiųjų šalių piliečiams. Kaip ir kasmet, didžiausi darbuotojų srautai yra iš Ukrainos, Baltarusijos ir keleto kitų šalių. Atvykstančių iš ES (išskyrus grįžtančius lietuvaičius) yra labai mažai.
Kvotos daugiausia išdalinamos aptarnavimo, transporto, pramonės, statybos ir kitiems sektoriams. Aukštos kvalifikacijos specialistai tarp jų yra mažuma ir tai neatliepia žmonių su aukštuoju išsilavinimu poreikio.
Investicijos į studentus ir jų studijas
Efektyviausias šios problemos sprendimo kelias yra per šalies aukštojo mokslo sistemą. Tuo sėkmingai ir ilgą laiką naudojasi JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, o dabar tai pradeda daryti ir Lenkija, Čekija bei kitos šalys. Esmė yra ta, kad taikant dideles nuolaidas už mokslą arba turint labai palankią mokslo kreditavimo sistemą (kreditą grąžinti reikia tik baigus mokslus ir pradėjus gauti didelį darbo užmokestį), į šalies aukštąsias mokyklas pakviečiamas mokytis didelis skaičius gabiausio jaunimo iš kitų valstybių.
Nekalbant jau apie tai, kad didelė jų dalis įsidarbina dar studijų laikotarpiu, o baigę tos šalies studijas, žinodami jos kalbą ir kultūrą, dauguma pasilieka dirbti šalyje, jei tik yra laisvų darbo vietų. Toks būdas leidžia pritraukti į šalį aukštos kvalifikacijos specialistus, ko beveik neįmanoma padaryti per tiesioginę imigraciją. Lietuva čia turi labai didelę perspektyvą.
Ne taip seniai Lietuvos aukštosiose mokyklose studijavo per 200 000 studentų, tačiau šiemet jų teturime 100 000. Tai reiškia, kad Lietuvos aukštosios mokyklos dirba ne pilnu pajėgumu ir be jokių didelių infrastruktūrinių investicijų galėtų kasmet priimti iki 10 000 užsienio studentų.
Tai galėtų dalinai sumažinti tiesioginės imigracijos mastus, kadangi nemaža studentų dalis įsidarbintų dalimi etato – tai galėtų atitikti dviejų ar trijų tūkstančių imigrantų kvotą.
Ko tam reikia ir kodėl tai nevyksta dabar? Labai paprasta. Mes esame patrauklūs trečiųjų šalių, daugiausia kaimyninių, jaunimui, tačiau pragyvenimas Lietuvoje ir jos aukštasis mokslas jiems yra per brangus. Tam, kad galėtume pasikviesti gabiausius, labiausiai motyvuotus studentus, turėtume į juos investuoti.
Kreditų ar tiesioginių subsidijų būdu vienam studentui reikėtų surasti apie 4 000 Eurų per metus. Taip, tai nemažos investicijos, įsibėgėjus programai jos siektų apie 150 milijonų eurų, tačiau jų grąža nekelia didelės rizikos, nes pradėjusiam dirbti jaunam žmogui grąžinti gautą kreditą nėra nepakeliama našta.
Be to, į šį procesą lengvai gali įsitraukti tiek verslas, tiek ir pati valstybė, finansuodami savo būsimų specialistų studijas. Taigi bent jau pabandyti tikrai būtų verta. Pabaigai dar atsakymas į klausimą, kodėl tokios geros sąlygos būtų siūlomos užsieniečiams, kai dalis Lietuvos jaunimo yra priversti mokėti už savo studijas?
Pirmiausia, pastebėkime, kad valstybės finansuojamų vietų skaičius jau dabar yra didesnis nei yra norinčių ir galinčių studijuoti inžinerijos, informacinių technologijų, žemės ūkio, pedagogikos ir kitose programose, kurių absolventų nuolatos trūksta.
Mokančiųjų už mokslą lieka vadybos, psichologijos, teisės ir kitose, ne tokiose deficitinėse programose. Nuo 2024 metų, suvienodinus stojimo reikalavimus į mokamas ir nemokamas studijas, valstybės finansuojamų vietų turėtų pakakti visoms programoms.
Didesnė problema bus kaip tolygiai, nors ir nepilnai, užpildyti visas programas, kad nenutiktų taip, jog vienos ar kitos profesijos aukštos kvalifikacijos specialistų Lietuvoje neliks visai, o jų importas bus sunkiai išsprendžiama užduotis.
Rektorius Juozas Augutis
VDU informacija
