Ornitologo, gamtos gido, knygų apie paukščius autoriaus, „Ornitostogų“ įkūrėjo Mariaus Karlono karjerą suformavo miškų ir pelkių apsuptas gimtasis Didžiojo Raisto kaimas. Vis dėlto, anot gamtininko, kur pasisuks gyvenimo kelias priklauso ne tik nuo aplinkos, bet ir nuo visuomeniškumo jausmo – ar ieškosi naudos sau, ar fokusuosiesi į aplinką: „Jei augi gamtoje, gal gamta svarbi bus, bet jei gyveni Vilniaus centre, gal už žmogaus teises kovosi. Labai įvairiai gali save realizuoti, bet tas visuomeniškumo kiekis mumyse, manau, jau yra užkoduotas mums gimstant“.
Marius Karlonas (Andriaus Kundroto nuotr.)
Belaukiant balandžio mėn. per LRT startuosiančios M. Karlono dokumentinės laidos „Žvėriškos istorijos“, kalbamės su ornitologu apie jo meilę gamtai, veiklas ir studijas Vytauto Didžiojo universitete (VDU).
– Mariau, ar tapote tuo, kuo norėjote būti nuo vaikystės?
– Nežinau, ar vaikystėje iš karto žinojau kuo noriu būti. Gal tiesiog buvo aišku, kas mane traukia – gamta mane visą laiką domino. Nors atsimenu, kad pradinėse klasėse savo būsimą profesiją nupiešiau kaip baldžiaus – gal dėlto, kad tėtis dirbo su mediena. Tai nepanašu, kad iš karto žinojau, bet turbūt tos gyvenimo aplinkybės, kad gamta, miškas, pelkė buvo mano žaidimų aikštelė, taip natūraliai viskas ir susiklostė. Ar esu patenkintas? Kaip ir kiekviename darbe, yra įdomių dalykų ir tokių, kurie nelabai patinka, bet iš esmės, šiandien aš pats renkuosi, kuo noriu būti, o tai turbūt ir yra svarbiausia.
– Gyvenote kaime?
O taip, augau Didžiojo Raisto kaime Jonavos rajone. Tai toks buvęs durpynas, o prieš tai – viena didžiausių pelkių Kauno ir Jonavos rajonuose, nusausinta ir eksploatuota sovietmečiu. Aišku, kai jau gimiau, buvo likus tik tokia išeksploatuota žaizda miškų apsuptyje. O kaime vaikų beveik nebuvo, atvažiuodavo tik savaitgaliais iš kitų miestų pas senelius. Tad natūraliai gavosi, kad po pamokų eidavau kažkur į gamtą, pelkes.
– Ir ką ten veikdavote?
Nemanau, kad vaikui reikia galvoti, ką veikti. Vaikui reikia empirinio patyrimo. Sakykime, suaugusiesiems pakanka žinių, o vaikui reikia pačiupinėti kažką, sukurti, pajausti, užuosti ir pan. Gamta yra pilna tokių nuotykių. Tai man tas ir rūpėdavo: parsitempti namo kokį driežą ar gyvatę, peles auginau, kurmius gaudydavau. Žvejyba, iki paauglystės, kai susidomėjau paukščiais, buvo labai didelis hobis. Eidavau vienas į durpyno ežerėlius žvejoti. Gamta yra tokia neaprėpiama žaidimų aikštelė, kur netenka ilgai galvoti, ką veikti. Jei vaikas yra žingeidus, tiesiog vaikščiodamas po mišką, po pievas, ant kiekvieno kampo gali susirasti sau labai įvairios veiklos.
– Šiuolaikiniai vaikai, augantys mieste, jau nebeturi tokių galimybių. Kaip manote, jei nebūtumėte gyvenęs gamtoje, ar būtumėte atsidūręs ten, kur dabar esate?
Žinoma, dabar aš jau sunkiai įsivaizduoju savo gyvenimą, nesusijusį su visuomeninėmis ir gamtosauginėmis vertybėmis, bet jei aplinka būtų kitokia, gal ir būčiau kitą kelią pasirinkęs. Manau, kad dalis žmogaus pasaulėžiūros – ar ji yra egocentrinė, sufokusuota į save, ar labiau altruistinė, nukreipta į aplinką (ekocentrinė), yra užkoduota genuose. Man atrodo, kai žmogus gimsta, jau aišku, kur jis links. O vėliau pagal tą pasaulėžiūrą ras sferą, kur save realizuoti: ar viskas sau, o kiti nesvarbu, ar kaip tik nori save aplinkai duoti. Tuomet turbūt nuo aplinkybių priklauso, kokioje terpėje žmogus augo: Jei augi gamtoje, gal gamta svarbi bus, bet jei gyveni Vilniaus centre, gal už žmogaus teises kovosi. Labai įvairiai gali save realizuoti, bet ta pasaulėžiūra, manau, jau yra užkoduota mums gimstant.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado paukščiai?
Oi, atsirado jie, iš tikrųjų, per vieną dieną. Tėvai pradėjo lesinti paukščius kieme, kas man nelabai buvo įdomu, bet sėdėjau su arbatos puodeliu prie lango, žiūrėjau į tą lesyklą apatiškai ir staiga pamačiau nuo kaimynų pusės atsklendžiantį kažkokį plėšrų paukštį. Jis atakavo lesykloje buvusius paukščius, nieko nepasigavo, nuskrido į šoną, bet nuo tos akimirkos man pasidarė įdomu: noriu daugiau apie tą paukštį sužinoti, noriu auginti tokį plėšrų paukštį.
Pradėjau skaityti knygas namuose, o netrukus tėvai įvedė internetą namuose, susiradau ornitologų draugijos forumą ir supratau, kad ne vienas toks keistas esu. Pradėjau domėtis, klausinėti. Aišku, mane labai greitai ornitologai perauklėjo, kad gamtos į namus tįsti nereikia, kad gamta turi gyventi gamtoje. Visgi man ir pačiam labai greitai atėjo tas supratimas įsitraukus į tą tikrų gamtininkų bendruomenę. Supratau, kad gamta turi gyventi gamtoje, o ne žmogaus kambaryje ar kažkur kitur. Nuo to laiko nelaikau jokio gyvūno namuose, nebent, laikinai, sužeistą.
Tada tiesiog pradėjau stebėti, eiti kiekvieną dieną po pamokų į gamtą, į pelkes, į miškus, bet jau kitomis akimis ieškoti paukščių, stebėti ne tik plėšriuosius, o įvairius paukščius. Atsimenu, tėvai nupirko žiūronus, susitaupiau ir nusipirkau mažiuką fotoaparatuką. Po truputį mane pastebėjo jau patyrę ornitologai, pasiimdavo į įvairias ekspedicijas, ekskursijas, išvykas – taip ir įsitraukiau. Jau nuo aštuoniolikos buvau ornitologų draugijos narys, dvidešimties metų buvau išrinktas ornitologų draugijos į valdybą, netrukus pradėjau dalyvauti įvairiose paukščių apskaitose, dirbti su aplinkosauginiais projektais.
– O tai kaip pamokos, kaip egzaminai?
Mokykloje nebuvau stropus mokinys, netgi toks kartais silpnesnis už vidutinioką. Ačiū pavaduotojai, kuri 11-12 klasėje pastebėjo mano polinkį gamtai ir pradėjo mane ruošti biologijos egzaminui, nes jau matė, kad man tas rūpi, nors šiaip niekas kitas man beveik nerūpėjo. Baigiau mokyklą, įstojau į tuometinį Žemės ūkio universitetą. Bet stojau tėčio pėdomis – į miškininkystę, nes atrodė, kad gamta būtinai yra miškai. Po pusės metų, supratęs, kad miškų auginimas ekonominiams tikslams ne man, mečiau universitetą ir pradėjau dirbti ornitologu. Po šešerių metų vėl stojau, paragintas kolegos gamtininko, gero bičiulio ir VDU dėstytojo Žydrūno Preikšos, į VDU Žemės ūkio akademiją – Taikomosios ekologijos programą. Tąsyk nesuklydau – ši sritis buvo kaip tik man. Taip pasibaigiau bakalaurą, o po to ir magistrą.
– Ką studijos pridėjo prie savamokslio ornitologo karjeros?
Daug ko pridėjo. Galėčiau sakyti, kad viską žinau, darbą turiu, bet geram specialistui universitetinio išsilavinimo irgi reikia. Viena vertus, gavau diplomą, be kurio nebūčiau galėjęs dirbti ekspertinio darbo, kita vertus, studijos suteikė gerokai platesnį supratimą apie mus supančią aplinką. Nuo aštuoniolikos buvau su uždraudęs domėtis kitais dalykais apart ornitologijos. Juk visur geras nebūsi, o gyvenimas per trumpas, kad blaškyčiausi per kelias veiklas. Vis dėlto, sukdamasis vienoje srityje galiausiai supranti, kad reikia ir platesnio supratimo, bent jau apie artimas tavo veiklai sferas. Geras ornitologas turi išmanyti ir hidrologiją, ir botaniką, ir visus kitus dalykus, netgi ūkininkavimą ir miškininkystę. Ekologas įgauna tokį bendrą suvokimą, kaip veikia pasaulis, kaip veikia visa gamtos sistema, kaip sąveikauja negyvasis ir gyvasis pasauliai. Taigi studijos supažindina su tam tikromis sritimis, kurioms pats gal nerastum laiko ar neprisiverstum pasidomėti nuodugniai. Sutikau tikrai puikių dėstytojų, su kuriais galėjau ir dalykiškai padiskutuoti, ir išsižiojęs klausyti įdomių jų paskaitų. Buvo didelis malonumas semtis iš jų žinių.
– Vienu metu studijavote ir dirbote, dabar jūsų veiklų sąraše – daugybė skirtingų projektų. Iš kur turite tiek energijos?
Kai žmogus daro tai, kas jam labai patinka, neskaičiuoja nieko, tiesiog kaifuoja. Gyvenimas tampa darbu, kas yra tokia pavojaus riba tapti darboholiku ar net perdegti – esu tą patyręs, tačiau supratau, kad kitaip negaliu.
Kaip ir kiekvienam žmogui, nebūtinai gamtosaugos srityje, svarbiausia yra prasmė, savirealizacija. Jeigu žmogus atranda, kas jam patinka ir nešvaisto laiko, tam, kas nepatinka, tuomet viskas susidėlioja. Tuomet nedirbi bet kaip, nes beprasmiška daryti kažką, ką pats kuri, pusėtinai. Būtų gaila savo laiko dirbi nekokybiškai. Žinoma, tos visos mūsų iniciatyvos, projektai – tai labiau mano idėjos, bet ties jų įgyvendinimu dirbame su nuostabia komanda, kolegomis, tad ačiū jiems už tai. Vienintelis dalykas, į kurį stengiuosi atsižvelgti – tai šeimos ir vaikų poreikiai ir brangus laikas su jais.
– Dažniausias savirealizacijos priešas – šeima, draugai ar aplinkiniai, kurie bando tave atkalbėti. Ar nebuvo jūsų kelyje pasipriešinimo?
Buvo, žinoma. Paauglystė gi buvo – kiek visokių patyčių. Įsivaizduokite keturiolikmetį stebintį paukščius. Vaikai, kurie yra kitokie, neužsiima tomis pačiomis veiklomis, visuomet yra patyčių objektai, jiems klijuojamos pravardės. Kur tu bebūsi, vaikai, o labiausiai paaugliai iki kokių šešiolikos metų yra labai žiaurūs žmonės. Paskui žmogus išmoksta kažko nepasakyti garsiai ar pasijuokti mintysi. Tad jei kažkam atrodo, kad, va, aš čia tik toks vienas nuskriaustas buvau, tai ne, paauglystėje su patyčiomis turbūt visi yra susidūrę. Gal tik vieni daugiau, o kiti mažiau. Manau, svarbu ateityje nesureikšminti to kaip traumų. Tai yra etapas jauno žmogaus gyvenime ir kitaip nebus, reikia fokusuotis į savo dalykus ir stengtis prie daug nekreipti dėmesio.
Nors šeima mane labai palaikydavo, prisimenu, juokais net seneliai yra pasakę: nu, Mariuk, jau užsiimk kuo rimtu, o ne tais savo paukščiukais. Yra buvę tokių pasakymų, pasišaipymų, maždaug, pažaisk ir praeis. Visiems atrodė, kad iš to neišgyvensi, užsiimk tuo, ką daro „normalūs“ žmonės.
– Ką patartumėte dabartiniams moksleiviams?
Labai džiaugiuosi, kad anksti suradau save ir jau dvidešimties metų pradėjau dirbti ornitologinį darbą. Mokykla suteikia standartines žinias, bet, manau, svarbu ieškoti savęs, kas tau pačiam patinka, ir pradėti tuo smalsiai domėtis. Vis dėlto, patarčiau žmonėms vadovautis tuo pačiu credo, kurio aš laikiausi – nesiblaškyti. Jei jau atradai, tai ir laikykis savo srities. Gyvenimas trumpas, tad jeigu nori būti geru specialistu, neturi laiko turėti keturių hobių ir dar penktos veiklos. Domėtis ir pasaulėžiūrą plėsti yra gerai, bet nuolatos mėtytis per skirtingas veiklas neverta – tai yra problema, kurią aš matau šių laikų jaunime.
