Nors Jėzus draudė jo pagydytiesiems pasakoti, kas juos išgydė, bet garsas apie Galilėjos Mokytoją, skelbiantį Evangeliją ir gydantį ligonius, sklido labai plačiai. Pasiekė ir nelaimingą raupsuotąjį, apie kurį pasakoja evangelistas Morkus. Anuomet raupsų liga buvo nepagydoma ir ja sergantieji turėjo gyventi atokiai nuo sveikųjų žmonių gyvenvietės; be to, vilkėti suplėšytus drabužius ir būti suveltais plaukais, o prisiartinant sveikiesiems privalėjo garsiai šaukti: „Nešvarus! Nešvarus!“ (žr. Kun 13, 44–45). Galime įsivaizduoti, kokie nelaimingi buvo šie žmonės.
Kai vieną iš šių raupsuotuojų pasiekė žinia apie Jėzaus pagydytus žmones, nelaimingas vyras net atsiklaupęs maldavo Jėzų: „Jei panorėsi, gali mane padaryti švarų.“ Jėzus, pasigailėjęs jo, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ Tuojau pat raupsai pranyko ir jis tapo švarus“ (Mk 1, 40–42). Jėzus prigrasino pagydytąjį niekam nepasakoti apie išgydymą, bet šis iš džiaugsmo plačiai paskleidė žinią, kaip buvo išgydytas.
Dievo žodis, pasakodamas apie stebuklingus žmonių pagydymus, kviečia pamąstyti apie dieviškąjį Gydytoją, kuriam turime patikėti visas savo bėdas, tarp jų ir dvasines ligas, pavojingesnes už fizines, nes jos gali mus nuvesti į dvasinę mirtį.
Dvasiniai raupsai yra priklausomybės nuo narkotikų, alkoholio, azartinių lošimų ar interneto. Jos paralyžiuoja žmogaus valią ir uždaro jį į kalėjimą.
Dvasiniai raupsai yra sunkiai suvaldomos aistros ir iš jų kylančios kūniškumo, neapykantos, puikybės ir kitos sunkios nuodėmės, iš kurių išsivaduoti gana sunku. Dažnai su jomis susigyvename, įtikindami save, kad jos nėra nieko blogo. Save apgaudinėti juo lengviau, kai dabartinė kultūra net sunkias nuodėmes geba įvynioti į modernų drabužį ir užmigdyti žmonių sąžines.
Dvasiškai sveikas yra tik tas žmogus, kuris aiškiai skiria gėrį nuo blogio, suvokia nuodėmės blogį ir žino, kaip jį galima įveikti. Apaštalas Jonas viename laiške rašė: „Kas daro nuodėmę, tas iš velnio, nes velnias visas nuodėmėse nuo pat pradžios. Todėl ir pasirodė Dievo Sūnus, kad velnio darbus sugriautų“ (1 Jn 3, . Šie mylimo Jėzaus mokinio žodžiai yra aiški nuoroda, kodėl nuodėmė pavojinga ir kur turime kreiptis, kai jaučiame savo bejėgiškumą ją nugalėti.
Dievas ne tik yra palikęs savo įsakymus, kuriuos vykdydami išsaugome dvasinę sveikatą, bet ir įdiegęs mumyse sąžinės balsą, kuris tuojau aliarmuoja, kai elgiamės amoraliai. Laimingas žmogus, turintis jautrią sąžinę, nes sąžinės balsą galima užmigdyti. Tai nutinka tuomet, kai žmogus ilgą laiką nepaiso sąžinės balso ir, blogai elgdamasis, vis save įtikinėja, kad elgiasi teisingai.
Dievo žodis aiškiai skelbia, kad mūsų dvasinius raupsus išgydyti gali tik Jėzus Kristus. Jis yra patikimiausias Gydytojas. Atsidūrus bet kokios priklausomybės bėdoje, reikia tuojau skubėti prie Jėzaus, panašiai, kaip tai daro anoniminiai alkoholikai, kurie, šimtus kartų pasiryžę nevartoti alkoholio ir šimtus kartų tą pasiryžimą sulaužę, savo gyvenimą patiki Jėzui, nuolat meldžia jo paramos ir sugeba atsistoti ant kojų bei gyventi normalų gyvenimą.
Tebūna kiekvieno iš mūsų svarbiausias rūpestis ieškoti Jėzaus artumo ir su juo palaikyti pastovų ryšį, ypač per sakramentų praktiką. „Viešpatie, tešviečia mums tavo veido šviesa!“ (Ps 4, 7).
Kardinolas Sigitas Tamkevičius
