Po ilgo, neramaus laukimo spektaklis „Noktiurnas“ pagaliau išvydo dienos šviesą. Ir tampa dar vienu griausmingu, neišdildomus įspūdžius paliekančiu pasiekimu režisieriaus Gyčio Padegimo kūrinių sąraše.
Šis spektaklis kitoks nei kiti. Kitoks dauguma dalykų, pradedant kitokia peržiūros erdve ir baigiant skausmingų temų nagrinėjimu. Ir būti kitokiu jam puikiai pavyksta.
Ką?
Spektaklis sukurtas pagal to paties pavadinimo amerikiečių rašytojo Adamo Rappo pjesę. Joje personažas skaudžiai išgyvena paauglystėje įvykusį nelaimingą atsitikimą ir nuo tada beviltiškai siekdamas atpirkimo, jis kovoja su nepakeliamu skausmu ir viską temdančia kalte.
Tarsi atspindėdamas personažo realybę, vienatvę, skausmą ir pats pasirodymas prasideda spengiančia tyla. Pagrindiniai spektaklio veikėjai – rašytojas ir patefonas. O gal yra ir kitų?
Pirmosios minutės, atrodo, tęsiasi amžinybę. Tačiau ją nutraukia vienas aktoriaus ištartas sakinys, kuris susprogdina bet kokius nusistatymus, nuomones, lūkesčius ir pašiurpina auditoriją. Šis sakinys nebyliai aidi viso likusio spektaklio metu ir vis primena apie veikėjo kančią.
Simfonija
Herojaus išgyvenimai padeda jam atrasti save. Gyvendamas knygyne jis ima rašyti knygą ir iš jos uždirba. Dėl to ir pjesės tekstas yra labiau literatūrinis, tarsi rašomas čia ir dabar, verčia suklusti. Herojus dažnai svarsto, ar teisingą žodį pasirinko savo minčiai perteikti.
O perteikti yra ką. Skausmo, atgailos, kaltės temos slenka per pasirodymą kaip piktas šešėlis. Kaip poliarinė naktis, grasinanti pasiglemžti saulę visam laikui. Vienas nelaimingas įvykis, žiauri tragedija, griaunanti gyvenimus ir herojaus tolimesnis kelias skamba kaip juoda, naktinė simfonija. Jai pritaria retkarčiais plokštelę paliečianti patefono adata.
Auditorijos pabudimas
Nekonvencinė spektaklio rodymo erdvė ir jo atlikimo forma stebina. Užsienyje daug dažniau gabiausi režisieriai stato spektaklius, į kuriuos įtraukiama auditorija, kur nelieka ribų (pvz., Keneth Branagh su Šekspyro „Makbetu“ kvietė auditorijas į purvo pilną bažnyčią, kur žiūrovai būdavo aptaškomi ne tik vandeniu ar purvu, bet ir butaforiniu krauju).
Atėjo laikas ir mums. Ir tai ne šiaip interaktyvus procesas. Veikėjas tik kartais pripažįsta žiūrovus, tarsi padarydamas pauzę savo gyvenime ir atsigręždamas į dabartinį. Tai leidžia auditorijai suklusti ir pagaliau įkvėpti, nes įtampa sunkiai pakeliama.
Jei yra auditorija – yra ir atlikėjai
Jaunasis aktorius šviečia. Ateina į tą kitokią sceną kaip gaivaus vėjo gūsis, savyje nešantis ilgesį, vienatvę, susinaikinimą, bet kartu ir ištvermingumo kibirkštį. Kibirkštį, kuri leidžia pagrindiniam personažui ištverti sunkumus, nesunykti gūdžiuose, nuviliančio gyvenimo posūkiuose.
Aktorius Dovydas Stončius ir jo žvilgsnis. Spektaklio žiūrovai mato kaltės iškankintą berniuką, per anksti priverstą subręsti, dabar jau suaugusį, tvirčiau stovintį ant žemės. Tačiau akyse, šalia valiūkiškos švieselės, matosi užslėpto skausmo iškamuotas veidas. Veidas tarsi pilnas nuostabos, taip ir neišnykusios nuo to spektaklio centre esančio įvykio.
Faktai
Visi anksčiau skaityti tekstai, spektaklio aprašymai, diskusijos atrodė keisti ir nieko nereiškiantys diskursai, kol pats atlikimas dar nematytas. Su kiekviena pasirodymo minute beprasmiški gaudesiai pasidarė tokie tikslūs ir skaudžiai aiškūs, tarsi liūdnesni atradimo momentai – kiekvieną suvokimo sekundę keičia gilus susimąstymas ir savirefleksija.
Čia vyraujančios temos leidžia suprasti (ar bent jau pagalvoti), kaip klystame ilgai nešiodamiesi širdgėlą dėl savo ir kitų klaidų. Atlaidumas, supratingumas ir atjauta palengvintų daugelio iš mūsų kasdienybę ir leistų sieloms nurimti. To ir moko šis spektaklis. Režisierius triumfuoja.
Dubens kaulas jungiasi su šlaunimi. Faktas. Šį spektaklį pamatyti verta. Faktas.
Recenziją parengė Viktorija Lankauskaitė
Artimiausi spektakliai:
Balandžio 28 d. 18 val. Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje (Radastų g. 2)
Gegužės 5 d. 19 val., 6 d. 18 val. Kauno centriniame knygyne (Laisvės al. 81)
Birželio 2 d. 19 val., 3 d. 18 val. Kauno centriniame knygyne (Laisvės al. 81)
