Artėja šventės, kurios ne tik džiugina, bet ir liūdina žmones. Kodėl? Nes susitikimo su giminėmis metu susilaukiame tokių klausimų, kurie yra lyg strėlės tiesiai į paširdžius. Apie savo nemalonias patirtis dalinasi redakcijos skaitytojai. Pateikiame dažniausiai paminėtų „nelaukiamiausių” klausimų sąrašą.
Na, tai kada parveši parodyti marčią / žentą?
Monika dalinasi patirtimi, kad šis klausimas verčia jaustis tikrai nepatogiai. „Atrodo, kad esu niekam tikusi, nes nesugebu susirasti antros pusės. Juk jeigu būtų kažkas itin rimto, vistiek ateitų laikas, kad norėčiau tą žmogų supažindinti? Ar ne taip? Nors iš kitos pusės pagalvoju, kai mano giminė užduoda tiek daug skaudinančių klausimų – net suabejočiau ar noriu supažindinti savo antrą pusę. O jeigu ir jam užduos klausimų, dėl kurių teks raudonuoti ir jaustis nepatogiai?
„Iš tiesų, mano tėvai nežino, tačiau aš esu homoseksualus. Ir klausimai „kada parveši marčią” man net sukelia mintis prasmegti skradžiai į žemę. Turbūt mane „užmuštų”, jeigu juos norėčiau supažindinti su savo draugu. Galbūt todėl vis vengiu artimo kontakto tiek su tėvais, tiek su giminėmis. Tiesiog tie klausimai mane išmuša iš vėžių ir skaudina.” – redakcijai rašo 28 m. Karolis (vardas pakeistas)
„Man 34 m., esu vyras ir giminės jau nurašytas kaip „senbernis”. Esu sulaukęs net klausimų: kas su tavimi negerai, kad net žmonos nesugebi susirasti? Tada tikrai susimąstau, gal esu kažkoks nenormalus. Mažėja pasitikėjimas savimi.”
„Jau seniai esu giminėje ir draugų tarpe apkalbinėjama. Girdėjau visokių kalbų, kad esu homoseksuali, kad man gal jau reikėtų į vienuolyną eiti, ar pas psichologą. Skaudžiausiai per širdį, turbūt, „kirto” žodžiai, kad jeigu taip ir toliau – senatvėje mirsiu nuo vienatvės. Viso to priežastis, kad būdama 32-ejų, dar neparodžiau vyro. Beje, dėmesio gaunu tikrai nemažai. Tiesiog nežinau, kodėl dar neradau savo gyvenimo palydovo ir artimos sielos. Ieškau atsakymų. Viena draugystė yra pasibaigusi skaudžia nelaime (draugas žuvo, bet artimieji apie mūsų draugystę nežino), kita išdavyste su labai man artimu žmogumi…. O kiekvienas klausimas „na tai kada parodysi draugą” – man lyg adata kišama po nagu vis gilyn ir gilyn, palengva bet net jaučiu, kaip kaupiasi „pūlinys”.
Kada vestuvės?
„Jeigu mes su drauge ruoštumėmės tuoktis, tai ir praneštume. Aišku, kai susižadėjome – jau sekančią dieną tas klausimas padažnėjo kokį 100 kartų. Bet toks klausimas tikrai priverčia jaustis negerai. Iš tiesų tai net neplanuojame kelti vestuvių, o tiesiog „susirašyti”. Kai kažkada apie tai buvome užsiminę giminėms – jie puolė įrodinėti, kad taip nedera. Nuo to sykio vestuvių tema išviso su jais nekalbame. Paskutinį kartą kai užklausė, tai nebeišlaikė kantrybė ir pasakiau: bus greitai, bet jūs jose nedalyvausite. Dėl tokio aštraus atsakymo paskui gailėjausi, tiesiog tuo metu buvo trūkusi kantrybė.” – savo patirtimi dalinasi Milda ir Leonas.
Kada susirasi normalų darbą?
„Šiuo metu esi laisvai samdomas darbuotojas – freelanceris. Kai tik pasisuka kalba apie darbą, jau žinau koks klausimas sustos ties manimi. Tad dabar to jau nebesulaukiu ir išeinu plauti indų. Susidaro toks įspūdis, kad „normalus” darbas yra tik 8 – 17 val. ofise prie popierių, o maniškis nėra pastovus. Tiesa tokia, kad bet kokia įmonė, bet kada gali bankrutuoti. Pastovumo ir garantijos nėra niekur” – pasakoja fotografas Linas.
36-erių metų Ieva sako, kad net tada, kai dirbo gamybos vadove ji vis susilaukdavo šio klausimo. „Manau, pareigos nė prie ko. Gali būti kad ir prezidentu – vistiek klausimas liks tas pats ir niekada neįtiksi. Visada bus lyginimai su kitais”
Tai kiek uždirbi?
„Esu absoliučiai kategoriškas šiuo klausimu ir koks kieno reikalas, kiek aš uždirbu? Paskui ir būna: va, jis tai uždirba tiek ir net nesugeba normalios mašinos nusipirkti ar buto. Kuo mažiau žinos – tuo ramiau gyvens” – į vatą nevynioja 45 m. Erikas.
55 metų Nijolė sako, kad giminių tarpe yra žmonių, kurie net mėgsta puikuotis ir lyginti kas daugiau uždirba. O vėliau mažiausiai uždirbančius – paslapčia apkalbinėti. „Kai to paklausia manęs, aš atšaunu: pakankamai, kad paskui turėtumėte, ką apie mane pakalbėti. Manau, kad prie šventinio stalo yra daug svarbesnių ir šiltesnių temų pakalbėti, nei kitų piniginės tūris. Nors, atrodo, kad naują mašiną ar suknelę daug greičiau dabar pastebi, nei tai, kad žmogus blogai jaučiasi ar yra pavargęs.”
Jau planuojate vaikus?
„Mes su savo žmona jau keli metai vis bandome susilaukti vaikų, tačiau dėl tam tikrų priežasčių – negalime. Esame net pagalvoję apie įsivaikinimą. Apie savo problemas giminėms nenorime pasakoti ir net neturime jiems aiškintis. O tokie klausimai absoliučiai išmuša iš vėžių. Juk jeigu jau lauksimės šeimos pagausėjimo – pamatysite pilvą, o gal ir pranešime anksčiau. Žinoma, jeigu to norėsime”- karčia patirtimi dalinasi Karolis.
„Su vyru esame susituokę jau 15-lika metų. Vaikų neturime ir neplanuojame turėti. Tiesiog tai yra mūsų su vyru bendras sprendimas ir tiek. Apie tai kažkada bandėme paaiškinti giminėms. Tačiau jie vis puldavo mus dėl sprendimo. Su tomis giminėmis dabar jau visus susitikimus nutraukėme. Nes vis atsibodo tie patys moralai. Beje, vyrui yra atlikta vazektomija. Bet šito giminės nežino ir nereikia jiems žinoti.” – pasakoja užsienyje gyvenanti kaunietė.
Gal jau kokį butą ar namą planuoji pirkti?
„Jau gal pats laikas tokių metų ne nuomotis, o kažką savo turėti? – kai išgirsti dar tokį moralą, tiesiog norisi imti ir išeiti iš kambario” – sako 32 m. skaitytoja Jolita.
„Tiesa yra tokia, kad nusipirkti nekolnojamą turtą be paskolos – retas sau gali leisti. Mane tokie pasisakymai spaudžia į kampą ir verčia jaustis labai blogai, dėl savo kažkokio nepilnavertiškumo. Pradedi galvoti, kad esi tikras lūzeris ir ubagas. Atrodo dirbi, stengiesi, o tave vertina pagal tai ar turi savo nuosavą būstą ar ne. Tie iš tėvų laikų atėję „palengvinimai”, jau seniai nebeveikia. Niekas būsto taip lengvai neduoda ir už karvę nenusipirksi.”
Jeigu ir jūs norite papasakoti savo istoriją – rašykite laišką redakcijai el. paštu info@kaunieciams.lt