Kremlius (žodžiais) palankiai įvertino lapkričio 24 d. prasidėjusias Izraelio ir Hamaso paliaubas Gazos ruože. Tačiau ši pauzė neatitinka didesnių Rusijos planų Artimuosiuose Rytuose. Maskvos požiūriu, tolesnis eskalavimas būtų buvęs daug geresnis variantas siekiant sutrikdyti JAV vadovaujamą pasaulio tvarką.
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka šią viziją išdėstė lapkričio viduryje, numatydamas, kad labiau lokalizuotas konfliktas gali įžiebti naują pasaulinį karą („Kommersant”, lapkričio 23 d.).
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas stengėsi prastumti savo pasakojimą, esą kovos Gazoje kilo dėl „akivaizdžios nesėkmės” JAV politikoje. Tiesa, pats V. Putinas mažai kalbėjosi su pagrindiniais regiono partneriais, įskaitant Egipto prezidentą Abdel Fattah al-Sisi, ir iš tų pokalbių išėjo nedaug, jei iš viso kas nors išėjo (Forbes.ru, spalio 10 d.).
Karas Gazoje išryškino mažėjančią Rusijos įtaką ir nepakankamą anksčiau patikimų sąjungininkų kontrolę siekiant savo interesų Artimuosiuose Rytuose. Didėjantis Rusijos energetikos ir ginklų pramonės silpnumas reiškia, kad Kremlius turi pasikliauti išoriniais trikdžiais, idant suskaldytų prieš jo poziciją regione nusistačiusias jėgas.
Kremlius bandė nukreipti pasaulio dėmesį nuo Ukrainos į Izraelio ir Hamaso karą. Lapkričio 22 d. kreipdamasis į virtualų G20 aukščiausiojo lygio susitikimą, V. Putinas apkaltino tuos, kurie piktinasi dėl Rusijos tęsiamo karo prieš Ukrainą, bet esą ignoruoja Izraelio vykdomą „civilių gyventojų naikinimą Palestinoje ir Gazos ruože” (Kremlin.ru, lapkričio 22 d.). Tokia taktika, nė žodžiu nepasmerkiant „Hamas”, veikia tik laikinai (Vedomosti, lapkričio 23 d.).
V. Putino retorika išduoda Maskvos susirūpinimą Ukraina: visos pasaulinės problemos vertinamas tik per užsitęsusio Rusijos karo su Kijevu ir kolektyviniais Vakarais prizmę (Rossijskaja gazeta, lapkričio 21 d.). Izraelis laikomas Vakarų koalicijos, susivienijusios prieš Rusiją, dalimi, o Tel Avivo operacijos Gazos ruože smerkiamos išsireiškimais, primenančiais seną sovietinę propagandą (Rusijos tarptautinių reikalų taryba, lapkričio 15 d.).
Nepatikimi Rusijos sąjungininkai pakenkė jos pozicijai Artimuosiuose Rytuose. Kadaise Sirija buvo pagrindinė Rusijos politikos regione rėmėja. Tačiau šios sąjungininkės vertė sumažėjo, nes Basharo al Assado režimas atsargiai susilaiko nuo bet kokių jėgos veiksmų prieš JAV karius Idlibo provincijoje (The Insider, lapkričio 15 d.). Turkija Sirijos fronte išliko palyginti rami. Prezidentas Recepas Tayyipas Erdoganas gana atvirai pasisakė dėl Izraelio veiksmų Gazos ruože, tačiau šio pasipiktinimo nelydėjo aktyvūs veiksmai (Carnegie Politika, lapkričio 9 d.).
Kitos sąjungininkės pakenkė Maskvos pastangoms, nes turi savarankiškų interesų regione. Iranas yra suinteresuotas toliau didinti nestabilumą Artimuosiuose Rytuose. Iki šiol Teheranas buvo atsargus, kad nepersistengtų, galbūt baimindamasis JAV ir Izraelio oro antskrydžių prieš jo emisarus, remiančius palestiniečių pusę (Nezavisimaja gazeta, lapkričio 21 d.). Kremlius tebėra nežinioje dėl galutinių Irano ketinimų, tačiau tai nesutrukdė Rusijos pagrindinei žiniasklaidai sureikšminti proiraniškų husių sukilėlių įvykdytą krovininio laivo „Galaxy Leader” užgrobimą Raudonojoje jūroje kaip „kerštą už Izraelio karą prieš „Hamas” (Izvestija, lapkričio 24 d.).
Maskva tikėjosi, kad prasidėjus kovoms Gazos Ruože naftos kainos pakils. To kol kas neįvyko, o įplaukos iš naftos į Rusijos valstybės biudžetą ir toliau mažėja (BFM.ru, lapkričio 23 d.). Griežtesnės Vakarų sankcijos „šešėliniam laivynui” – seniems ir nepakankamai apdraustiems tanklaiviams, gabenantiems Rusijos naftą iš terminalų Baltijos ir Juodojoje jūrose, – dar labiau mažina pajamas (Forbes.ru, lapkričio 22 d.).
Rusija siekė sumažinti pasaulinę naftos gavybą, kad padidintų kainas ir papildytų nustekentą valstybės iždą. Derybas dėl naftos gavybos kvotų OPEC+ formatu (oficialios Naftą eksportuojančių šalių organizacijos narės su sąjungininkėmis ne narėmis, tokiomis kaip Rusija) iškreipė Rusijos derybininkų atsisakymas pateikti patikimus duomenis. Kremlius dabar tokią informaciją paskelbė griežtai konfidencialia. Atsakydama į tai, Saudo Arabija atidėjo kitą oficialų tokio formato susitikimą iki lapkričio 30 d. (Kommersant, lapkričio 22 d.).
Rusijai reikia maksimaliai padidinti naftos ir dyzelino eksportą, kad stabilizuotų didėjantį biudžeto deficitą. Tačiau Vakarų Sibiro naftos telkiniai naudojami per daug, todėl jie beveik išsekę. Investicijų į priežiūrą ir naujų telkinių žvalgybą trūkumas dar labiau kenkia Rusijos, kaip pagrindinės pasaulinės energijos išteklių tiekėjos, pozicijai (The Moscow Times, lapkričio 24 d.).
Maskva taip pat tikėjosi, kad Izraelio ir Hamaso karas padidins jos ginklų eksporto paklausą. Lapkričio 13-17 d. Dubajaus aviacijos parodoje vykusioje Rusijos parodoje buvo eksponuojamos įvairios modernios ginkluotės sistemos, kurių efektyvumas, kaip pranešama, buvo įrodytas per „specialiąją karinę operaciją” Ukrainoje (TASS, lapkričio 17 d.). Vis dėlto viltys dėl naujų sutarčių buvo sužlugdytos, nes potencialūs klientai abejoja Rusijos karinio pramoninio komplekso pajėgumu pateikti prekes (The Moscow Times, lapkričio 21 d.).
Net kai kurie „kariniai patriotai” (komentatoriai) Maskvoje išreiškė nepritarimą bandymams didinti ginklų eksportą, nes Rusijos kariai Ukrainoje ir toliau aprūpinami sovietinių laikų šarvuočiais bei Šiaurės Korėjos artilerijos sviediniais (Topwar.ru, lapkričio 17 d.). Atnaujintos bepiločių lėktuvų atakos prieš Kijevą su Irano sukurtais „Shahed 131” ir „136” šarvuočiais dar labiau kenkia Rusijos, kaip aukščiausios raketinės technikos eksportuotojos, reputacijai (Meduza, lapkričio 25 d.).
Nettekusi tradicinių politikos priemonių Artimuosiuose Rytuose, Maskva griebėsi „hibridinių” pakaitalų. Pavyzdžiui, pranešama, kad Rusijos pasieniečiai dalyvavo gabenant šimtus migrantų iš Egipto, Irako, Sirijos ir kitų neramumų kamuojamų valstybių prie sienos su Suomija, taip išprovokuodami migrantų krizę, panašią į 2015-2016 m. (Novayagazeta.eu, lapkričio 25 d.; Fontanka.ru, lapkričio 21 d.).
Helsinkis į tai atsakė uždarydamas visus sienos perėjimo punktus ir paprašė Europos Sąjungos pagalbos, atmesdamas Maskvos protestus (Rossiiskaya gazeta, lapkričio 22 d.). Krizės mastas kol kas gali būti nedidelis. Vis dėlto Kremliaus bandymas kurstyti ksenofobines nuotaikas Europoje ir didinti dešiniųjų, prorusiškų partijų populiarumą tikriausiai tęsis (Nezavisimaja gazeta, lapkričio 23 d.).
Neseniai San Franciske vykęs Azijos ir Ramiojo vandenyno šalių ekonominio bendradarbiavimo aukščiausiojo lygio susitikimas parodė, kad Rusijos reikšmė Azijos ir Ramiojo vandenyno regione nedidėja, o jos ambicijos pretenduoti į didžiosios galios vaidmenį šioje teritorijoje yra bevaisės (žr. EDM, lapkričio 13 d.).
Panaši tendencija matoma Artimuosiuose Rytuose, kur Rusijos tradiciškai išpūstas įvaizdis bliūkšta. Dabar Maskva konfliktus regione daugiausia suvokia per savo karo prieš Ukrainą prizmę. Rimtesnės regiono galybės atidžiai stebi susilpnėjusias Rusijos galios projektavimo galimybes ir siekia nustatyti savarankiškesnį kursą, kai Maskvos galimybės manipuliuoti regionine įtampa savo naudai yra sumažėjusios.
Pavel Bayev, Eurasia Daily Monitor
