Jėzus, siekdamas įtikinti mokinius, kad jis tikrai yra Dievo siųstas Mesijas, ant Taboro kalno leido išvysti jo dieviškąją šviesą. Trys mokiniai – Petras, Jonas ir Jokūbas – matė dieviškai spindintį Jėzaus veidą, o balsas iš debesies skelbė: „Šitas yra mano mylimais Sūnus, kuriuo aš gėriuosi, Jo klausykite!“ (Mt 17,5). Atrodo, šito regėjimo turėjo pakakti, kad apaštalai nepasimestų tuomet, kai Jėzui reikės kentėti. Deja, Kristaus kančios egzamino apaštalai neišlaikė.
Mes, kaip ir tie apaštalai, tik tokio Jėzaus, kuris nekviestų imti savo kryžių ir sekti paskui jį, bet kuris šalintų iš mūsų gyvenimo visus kryžius. Tačiau tikrovėje kitokia. Mes visi, daugiau ar mažiau, turime patirčių, kad Dievas dažnai leidžia žmogui eiti kančios keliu.
Vakar Ariogaloje prie Dubysos vyko Lietuvos tremtinių, politinių kalinių ir laisvės kovotojų sąskrydis „Su Lietuva širdy“. Šie dori žmonės buvo tikintys į Dievą, bet Dievas neapsaugojo jų nuo didelių išbandymų.
Jie mylėjo Lietuvą ir sąžiningu darbu kūrė ateitį sau ir savo vaikams. Ir štai keturiasdešimt pirmųjų metų birželio penkioliktąją dieną į jų namus įsiveržė ginkluoti okupantai ir įsakė per kelias valandas susiruošti tremčiai į Sibirą, iš kurio, tikriausiai, niekuomet negrįš į Lietuvą.
Maža to, vyrus atskyrė nuo šeimų ir paliko jas be maitintojo bei globėjo. Ir Dievas nepadarė stebuklo, kad užkirstų kelią nežmoniškam okupantų elgesiui, dėl kurio daugelis lietuvių mirė tremtyje.
Tačiau Dievas neapleido tų, kurie juo pasitikėjo; padėjo jiems eiti kančių keliais, o kai kuriems leido sugrįžti į Tėvynę ir net išvysti laisvą Lietuvą. Dėl to Jėzus prieš atsimainymą ant Taboro kalno, kalbėjo ne tik apie savo kančią ir mirtį Jeruzalėje, bet ir apie būsimą prisikėlimą po mirties.
Palaimintasis Teofilius Matulionis šešiolika metų nešė tremtinio kryžių Rusijoje, nešė ir sugrįžęs į Lietuvą. Tačiau nešė šį kryžių, giliai pasitikėdamas Dievo Apvaizda. Nepyko, nieko nekeikė, bet ramiai pakėlė visus išbandymus Solovkų ir Svirlago konclageriuose, Peterburgo, Maskvos, Oršos ir Vladimiro kalėjimuose; mirė Šeduvoje kaip tremtinys, atskirtas nuo savo ganomųjų.
Tačiau kryžius, kurį jam uždėjo Lietuvos ir Bažnyčios nedraugai, palaimintajam Teofiliui nebuvo prakeikimo, bet didelės Dievo malonės ženklas. Visą laiką Jėzus buvo šalia ir jo dvasią kėlė į žvaigždes. Dėl to palaimintasis Teofilius ir savo herbe įrašė žodžius: „Per kryžių į žvaigždes“.
Žmogaus gyvenime pati didžiausia nelaimė būna tuomet, kai kenčiama nesilaikant Dievo rankos. Tokia kančia žmogų žlugdo. Mes matome, kaip dalis Lietuvos žmonių yra panirę į neviltį ir juos galima dalinai suprasti.
Jie tikėjosi, kad laisvė atneš sotų, saugų ir laimingą gyvenimą, bet taip neatsitiko. Jie susidūrė su žmonių egoizmu ir nesąžiningumu, kurio jokia laisvė nepanaikina ir panaikinti negali.
Jų svajonės sudužo ir juos prislėgė kryžius. Bet baisiausia yra tuomet, kad žmogus neturi tikėjimo atramos, kai jo gyvenime nėra vietos Jėzui, kai jis negirdėjo dangaus Tėvo balso: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus. Jo klausykite!“
Dievo žodis mus kviečia teisingai pasirinkti. Neiti per gyvenimą vienam, bet eiti su Dievu, su tikinčių žmonių bendruomene. Nesibaidyti kryžiaus, ir nenešti jo be Jėzaus pagalbos. Net pačių didžiausių sunkumų akivaizdoje neišsigąsti, bet pasitikėti Dievo Apvaizdos vedimu ir globa. Pasitikėti panašiai, kaip tai darė palaimintasis Teofilius ir daugelis mūsų giliai tikinčių tremtinių bei kalinių.
Kardinolas Sigitas Tamkevičius