Konstitucinis Teismas vasario 1 d., trečiadienį, 11 val. rašytinio proceso tvarka pradeda nagrinėti bylą pagal pareiškėjo fizinio asmens prašymą ištirti, ar Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo (2019 m. birželio 27 d. redakcija) 40 straipsnio 1 dalies 10 punktas neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
Bus aiškinamasi ar jam minėtas punktas neprieštarauja tiek, kiek jame nenustatytas laikotarpis, kurio duomenys apie asmenį vertinami sprendžiant apie asmens keliamą ar galimą grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui.
Policijos įstaiga priėmė sprendimą neperregistruoti pareiškėjui išduoto leidimo laikyti (nešiotis) ginklus. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu sprendimu, pateikė skundą regionų apygardos administraciniam teismui, kuris pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą
Administracinis teismas be kita ko, konstatavo, kad policijos įstaiga, įvertinusi turimus duomenis, padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjas kelia ar gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė ir Regionų apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą.
Pasak pareiškėjo, tokiu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos vertinti neapibrėžto laikotarpio duomenis apie asmenį ir jo keliamą grėsmę.
Pareiškėjas remiasi oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatomis, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus teisėkūros subjektams. Minėtas principas be kita ko, numato, kad įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas teisinis reguliavimas turi būti aiškus, suprantamas, neprieštaringas, turi būti užtikrinami teisės sistemos nuoseklumas ir vidinė darna.
Be to, įstatyme numatytos priemonės turi atitikti teisėtus ir visuomenei svarbius tikslus, šios priemonės turi būti būtinos minėtiems tikslams pasiekti ir nevaržyti asmens teisių ir laisvių akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti.
Pareiškėjas pažymi, kad asmens teisių ribojimas turi būti aiškus, konkretus ir trukti įstatyme apibrėžtą terminą, o asmuo turi teisę žinoti, kada jis bus laikomas atitinkančiu įstatymo reikalavimus tam, kad įgytų (turėtų) tam tikrą teisę. Tuo atveju, jei tam tikrą laikotarpį jis reikalavimų, lemiančių teisės suvaržymą, neatitinka, – turi būti aišku, kada jo teisių suvaržymai baigsis.
Ginčijamu teisiniu reguliavimu, pareiškėjo manymu, yra sudaromos prielaidos policijos įstaigai savo nuožiūra spręsti, kokio laikotarpio ir kokius duomenis vertinti. Pagal ginčijamą teisinį reguliavimą sprendžiant dėl to, ar asmuo kelia ar gali kelti grėsmę kitų asmenų ar savo gyvybei ar sveikatai, nuosavybei, viešajai tvarkai ar visuomenės saugumui, gali būti vertinami iš esmės bet kokio laikotarpio duomenys apie atitinkamą asmenį.
Vadovaujantis tokiu teisiniu reguliavimu, pasak pareiškėjo, policijos įstaiga nėra įpareigojama įvertinti asmens pastangų pasitaisyti. Be to, toks teisės normos neapibrėžtumas, pareiškėjo manymu, sudaro prielaidas atsirasti situacijoms, kai šios normos pagrindu leidimas laikyti (nešiotis) ginklą bus panaikintas net ir tuomet, kai kitose Įstatymo nuostatose įtvirtinti terminai yra pasibaigę ir asmuo gali būti laikomas esančiu nepriekaištingos reputacijos pagal Įstatymo 18 straipsnį.
Tad, pareiškėjo nuomone, toks Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatytas teisinis reguliavimas, kuriuo, pasak jo, sudaromos prielaidos vertinti neterminuoto laikotarpio duomenis apie asmenį, nedera su konstituciniu proporcingumo principu.
