Vokietijoje jau penkerius metus nebuvo normalaus ekonomikos augimo. Tai nemalonus posūkis didžiausioje Europos ekonomikoje, kuri didžiąją šio šimtmečio dalį didino eksportą ir dominavo pasaulinėje prekyboje tokiais inžineriniais produktais kaip pramoninės mašinos ir prabangūs automobiliai. Tad kas nutiko? Pateikiame pagrindines Vokietijos ekonomikos nuosmukio priežastis.
Rusiškos energijos adata
Maskvos sprendimas nutraukti gamtinių dujų tiekimą Vokietijai po Rusijos invazijos į Ukrainą sudavė skaudų smūgį. Ilgus metus Vokietijos verslo modelis buvo grindžiamas pigia energija, kuri skatino pramonės prekių gamybą eksportui.
2011 m. tuometinė kanclerė Angela Merkel nusprendė paspartinti branduolinės energijos naudojimo Vokietijoje pabaigą ir pasikliauti dujomis iš Rusijos, kad užpildytų spragą, kai šalis atsisakė anglies gamybos ir pradėjo naudoti atsinaujinančiąją energiją. Tuomet Rusija buvo laikoma patikima energetikos partnere; Lenkijos ir Jungtinių Valstijų perspėjimai dėl priešingo požiūrio buvo atmesti.
Rusijai nutraukus dujų tiekimą, Vokietijoje smarkiai išaugo dujų ir iš dujų pagamintos elektros energijos kainos, kurios yra svarbiausios energijai imlių pramonės šakų, tokių kaip plieno, trąšų, chemijos ir stiklo, sąnaudos. Vokietijai teko pereiti prie suskystintųjų gamtinių dujų (SGD), kurios yra super aušinamos ir laivais importuojamos iš Kataro ir JAV, o SGD kainuoja brangiau nei dujotiekiais tiekiamos dujos.
Remiantis tyrimų bendrovės Prognos AG Bavarijos pramonės asociacijos užsakymu parengtu tyrimu, elektros energija pramonės vartotojams Vokietijoje dabar kainuoja vidutiniškai 20,3 euro cento už kilovatvalandę. JAV ir Kinijoje, kur įsikūrę daug Vokietijos įmonių konkurentų, ši kaina prilygsta 8,4 euro cento.
Atsinaujinantys energijos šaltiniai nepakankamai sparčiai plinta šioje rinkoje, kad užpildytų šią spragą. Namų savininkų ir regionų pasipriešinimas vėjo jėgainėms sulėtino vėjo energijos augimą. Vandenilio, kaip pakaitinio kuro plieno krosnyse, transportavimo infrastruktūra dažniausiai lieka tik brėžinių lentoje.
Kinija nuo kliento iki konkurento
Daugelį metų Vokietija turėjo naudos iš Kinijos įsitraukimo į pasaulio ekonomiką, nors kitos išsivysčiusios šalys prarado darbo vietas dėl Kinijos. Vokietijos įmonės rado didžiulę naują pramoninių mašinų, cheminių medžiagų ir transporto priemonių rinką. XX a. pradžioje ir viduryje „Mercedes-Benz“, „Volkswagen“ ir BMW gavo didelį pelną, parduodamos prekes didžiausioje pasaulyje automobilių rinkoje.
Tuo metu Kinijos bendrovės gamino tokius gaminius kaip baldai ir buitinė elektronika, kurie nekonkuravo su pagrindiniais Vokietijos koziriais. Bet tada Kinijos gamintojai pradėjo gaminti tuos pačius daiktus, kuriuos gamino vokiečiai.
Valstybės subsidijuojamos Kinijos saulės baterijos išstūmė Vokietijos gamintojus. 2010 m. Kinijos plokščių gamintojai buvo priklausomi nuo importuojamos Vokietijos įrangos, o šiandien pasaulinė saulės plokščių gamyba priklauso nuo įrangos iš Kinijos. Vyriausybė Pekine deda daugiau pastangų skatinti ir subsidijuoti eksportui skirtą gamybą. Dėl to pagamintos prekės – plienas, mašinos, saulės elektrinių plokštės, elektrinės transporto priemonės ir elektromobilių akumuliatoriai – dabar eksporto rinkose konkuruoja su vokiškomis prekėmis.
Vokietija, kurios ekonomika labiausiai orientuota į automobilių pramonę, daug prarado dėl Kinijos į eksportą orientuotos pramonės politikos. 2020 m. Kinija nebuvo grynoji transporto priemonių eksportuotoja, o 2024 m. ji eksportuodavo po 5 mln. transporto priemonių per metus. Vokietijos grynasis eksportas per tą patį laikotarpį sumažėjo perpus – iki 1,2 mln. automobilių. Apskaičiuota, kad Kinijos gamyklų pajėgumai siekia 50 mln. transporto priemonių per metus, t. y. maždaug pusę pasaulinės paklausos.
Nenoras investuoti
Gerų laikų laikotarpiu Vokietija ėmė lengvabūdiškai pasitikėti savimi ir atidėjo investicijas į ilgalaikius projektus, tokius kaip geležinkelio linijos ir spartusis internetas. Vyriausybė subalansavo savo biudžetą ir kartais turėdavo perteklių iš mokesčių, gautų iš klestinčios ekonomikos.
Šiais laikais Vokietijos keleiviai kraipo galvas dėl laiku nevažiuojančių traukinių ir nuolatinių eismo sutrikimų, kai remontuojami susidėvėję bėgiai. Greitasis internetas dar nepasiekė kai kurių kaimo vietovių. Perdavimo linija, kuria elektra iš vėjuotos Vokietijos šiaurės bus tiekiama į gamyklas pietuose, vėluoja jau daugelį metų ir bus pastatyta tik 2028 m. 2021 m. teko uždaryti pagrindinį tiltą greitkelyje, jungiančiame pramoninį Rūro regioną su pietų Vokietija, praėjus 10 metų po to, kai kilo abejonių dėl jo patvarumo. Naujas tiltas bus pastatytas ne anksčiau kaip 2027 m.
2009 m. konstitucijos pataisa suvaržė vyriausybę, nes apribojo deficitines išlaidas. Ar atlaisvinti vadinamąjį skolos stabdį, bus opus klausimas po vasario 23 d. rinkimų paskirtai Vokietijos vyriausybei.
Kvalifikuotų darbuotojų trūkumas
Vokietijos įmonės susiduria su sunkumais ieškodamos tinkamos kvalifikacijos darbuotojų – nuo aukštos kvalifikacijos IT specialistų iki vaikų darželių auklėtojų, senjorų priežiūros darbuotojų ir viešbučių darbuotojų. Vokietijos prekybos ir pramonės rūmams apklausus 23 000 įmonių, 43 % įmonių teigė negalinčios užpildyti laisvų darbo vietų. Įmonių, kuriose dirba daugiau nei 1 000 darbuotojų, šis rodiklis išaugo iki 58 %.
Mažiau Vokietijos moksleivių domisi STEM sritimis, t. y. gamtos mokslais, technologijomis, inžinerija ir matematika. Problemą didina senėjanti visuomenė, taip pat prieinamų vaikų priežiūros paslaugų trūkumas, dėl kurio daugelis moterų dirba ne visą darbo dieną arba visai nedirba. Biurokratinės kliūtys trukdo įdarbinti aukštos kvalifikacijos imigrantus, nors 2020 m. priimtu ir 2023 m. sugriežtintu įstatymu siekiama palengvinti šį procesą.
Biurokratija
Vokietijos įmonių ir ekonomistų teigimu, ilgos patvirtinimo procedūros ir per daug popierizmo stabdo ekonomiką. Leidimo statyti vėjo jėgainę gavimas gali užtrukti ne vienerius metus. Keletas kitų pavyzdžių iš dešimčių, kuriuos pateikė Vokietijos verslo grupės:
– Saulės baterijas montuojančios įmonės turi registruotis ir pas vyriausybės reguliavimo institucijas, ir pas vietos komunalinių paslaugų teikėją, nors komunalinių paslaugų teikėjas galėtų perduoti informaciją vyriausybės lygmeniu.
– Restoranai turi ranka registruoti šaldytuvų temperatūrą ir mėnesį saugoti popierines įrašų kopijas, net jei duomenys saugomi skaitmeniniu būdu.
– Įstatymas, kuriuo reikalaujama, kad įmonės patvirtintų, jog jų tiekėjai laikosi aplinkosaugos ir darbo standartų, viršijo ES reikalavimus ir Vokietijos įmonėms užkrovė didesnę naštą nei jų konkurentams Europoje.
Parengta pagal Euronews tyrimą.
