2021 07 30
Sveikas dirvožemis svarbus ne tik klimatui ir aplinkai, bet ir būtinas žemės ūkiui bei maisto sektoriui. Apie pastangas išsaugoti ir tvarkyti dirvožemį taip, kad jis būtų naudingas žmonėms ir padėtų pasiekti ambicingus Žaliojo kurso tikslus, kalbėta Žemės ūkio ministerijos Dotnuvoje, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centre, surengtame seminare.
Bioekonomika negali augti be dirvožemio
Lietuva jau daugiau kaip 10 metų kartu su Danija, Estija, Suomija, Vokietija, Latvija, Lietuva, Lenkija ir Švedija įgyvendina Europos Sąjungos Baltijos jūros regiono strategijos veiksmų strategiją. Jos tikslas – stiprinti šių valstybių, supančių Baltijos jūrą, bendradarbiavimą apsaugant jūrą ir užtikrinant tvarų regiono augimą.
Žemės ūkio ministerija nuo 2019 m. įgyvendina projektą „Europos Sąjungos Baltijos jūros regiono strategijos politinė sritis Bioekonomika – žemės ūkis, miškininkystė, žuvininkystė“. Pasak ministerijos vyriausiosios patarėjos, šio projekto vadovės Dalios Miniataitės, bioekonomikos tema labai aktuali ne tik Lietuvai, bet ir kitoms šalims. Kadangi Baltijos jūros regiono šalių grupei šiemet pirmininkauja Lietuva, ministerija rugsėjo mėnesį planuoja surengti tarptautinį renginį. Jis bus skirtas būtent dirvožemiui, be kurio negalėtų augti bioekonomika.
„Dotnuvoje surengtame seminare mes ne tik skleidėme žinią apie Baltijos jūros regiono strategiją, bet ir diskutavome apie dirvožemio situaciją Lietuvoje, priemones jam gerinti. Visos išgirstos mintys ir idėjos „išplauks“ į tarptautinius vandenis“, – teigė D. Miniataitė.
Žinios apie dirvožemį – būtinos
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Agrocheminių tyrimų laboratorijoje jau daugelį metų atliekami įvairiausi dirvožemio tyrimai. Pasak laboratorijos direktoriaus prof. Gedimino Staugaičio, Lietuvoje yra pačių įvairiausių dirvožemių, todėl ir žemės dirbimo technologijos turi būti skirtingos. „Pasinaudojant informacinių sistemų duomenis, galima apskaičiuoti, koks bus vienos ar kitos rūšies augalų derlius. Praktinės žinios apie dirvožemį yra neatsiejama tręšimo dalis“, – sakė profesorius. Šiuo metu Centras kuria kompiuterinę programą, kuria naudodamasis ūkininkas pats galės parengti tręšimo planą.
Ukmergės rajone tvariai ūkininkaujantis Valentinas Genys žemės nearia jau daugiau kaip dvidešimt metų, nenaudoja cheminių trąšų. Ūkininkas atliekamų ilgalaikių ekologinės žemdirbystės tyrimų rezultatais mielai dalijasi su visais, siekiančiais gilesnio supratimo apie neariamąją žemdirbystę. „Dirvožemis – svarbiausia, todėl kiekvienas žemdirbys turi gerai pažinti savo ūkio dirvas“, – seminare pabrėžė ūkininkas.
Ūkininkas turi pats pasirinkti tvariausią būdą auginti
Pasak ŽŪM Augalininkystės ir agroaplinkosaugos skyriaus patarėjo Zigmo Medingio, pasaulyje žemės ūkio produktyvumas sparčiai mažėja, globalinis atšilimas smarkiai veikia dirvožemio biologinę įvairovę ir jo kokybę. „Dirvožemiui grėsmė kyla ir dėl „modernių“ žemdirbystės technologijų, kurios sudaro sąlygas kultūriniams augalams išnaudoti dirvožemio organines medžiagas. Dirvožemio gyvuosius organizmus naikina ir sintetinės trąšos, o ypač – pesticidai“, – kalbėjo Z. Medingis.
Susirūpinusi Europos Komisija rengia naują Europos Sąjungos dirvožemio strategiją, kuri turėtų būti paskelbta 2021 pabaigoje. Pagrindinių priemonių, gerinančių dirvožemio būklę, grupės yra susijusios su anglies junginių kaupimu dirvožemyje ir biomasėje, taip pat cheminių trąšų naudojimo mažinimu.
Z. Medingio nuomone, siekiant išspręsti dirvožemio degradacijos, biologinės įvairovės nykimo problemą, Lietuvoje pirmiausia yra būtina skatinti tvarius žemės ūkio gamybos metodus. „Kol kas didžiausia problema – kokybiškas ūkininkų konsultavimas, žinios ir informacija“, – pastebėjo D. Miniataitė.
Seminaro dalyviai – žemdirbiai, žemės ūkio specialistai – turėjo galimybę susipažinti su Centro eksperimentiniuose laukuose atliekamais įvairių rūšių ir veislių augalų bandymais. Taip pat pasižiūrėti, kokią įtaką derliui turi naudojama technika. Centro specialistų teigimu, jie vykdo eksperimentus skirtinguose dirvožemiuose, todėl gali užtikrintai teigti – visos žemės dirbimo technologijos turi savų pliusų ir minusų. Ūkininkas turi pats pasirinkti tvariausią būdą auginti.
