Kauno rajono muziejus tęsia žymiausių litvakų (iš LDK kilusių žydų) dailininkų, priskiriamų įtakingiausiai pasaulyje XX a. modernistinės dailės Paryžiaus mokyklai (L’École de Paris), parodų ciklą. 2025 m. vasario 13 d., ketvirtadienį, 18 val. Raudondvario pilyje įsikūrusiame Kauno rajono muziejuje atidaroma jau trečioji šio ciklo paroda, kurioje šį kartą pristatomi Pinchus Krémègne‘o (1890–1981) ir Michelio Kikoïne’o (1892–1968) tapybos darbai saugomi Schmuelio Tatzo (Niujorkas – Vilnius) ir Lauros Petraitienės (Vilnius) privačiose kolekcijose.
Peizažo, portreto ir natiurmorto meistras
Pinchus Krémègne’is (Pinkas Krèmenis, 1890–1981) – žydų tapytojas, litvakas, gimęs Žaludoke (netoli Lydos, dabartinė Baltarusija), jauniausias iš devynių vaikų amatininko Krémègne’io šeimoje. 1909–1911 m. mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje, ten susibičiuliavo su Chaïmu Soutine’u bei Micheliu Kikoïne’u. 1912 m. P. Krémègne’is pirmas iš trijų draugų išvyko į Paryžių ir apsigyveno dailininkų kolonijoje La Ruche („Avilys“) Monparnase. 1914-aisiais dalyvavo Vilniaus dailės draugijos, veikusios 1907–1914 m., parodoje Vilniuje. Vienas ryškiausių Paryžiaus mokyklos – L’École de Paris – ekspresionistų. Iš pradžių studijavo skulptūrą, vėliau – tapybą.
1919 m. surengė pirmąją savo personalinę parodą Paryžiuje, Povolozky’io galerijoje. Vėliau, 1922-aisiais, savo darbus eksponavo Galerie La Licorne, 1927, 1929, 1931 m. – Van Liero, 1931 m. – E. Druet, 1959 m. – Durand’o-Ruelio galerijose.
Karjerą pradėjęs kaip skulptorius, nuo 1915-ųjų P. Krémègne’is atsidėjo tik tapybai. Artimai bendravo su Chaïmu Soutine’u, Marcu Chagallu, Ossipu Zadkine’u, Amedeo Modiglianiu, Fernand’u Léger, André Derainu, Maurice’u de Vlamincku, Jules’iu Pascinu ir kitais modernistinio meno atstovais. Sužavėtas Pietų Prancūzijos peizažo, 1918 m. dailininkas įsirengė dirbtuves Serė mieste. Kartu su Jacques’u Lipchitzu ir Osipu Zadkine’u dalyvavo iš Rusijos emigravusių menininkų įkurtų grupių Удар („Smūgis“), Через („Per“), Числа („Skaičiai“), Наш Союз („Mūsų Sąjunga“) parodose, spausdino darbų reprodukcijas jų žurnaluose. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, žmoną su sūnumi išsiuntė į Šveicariją, o pats slapstėsi laisvoje nuo okupacijos Prancūzijos zonoje. Po karo su šeima gyveno Paryžiuje ir Serė.
P. Krémègne’is išgarsėjo kaip peizažo, portreto ir natiurmorto meistras. Šio autoriaus kūrybai būdingi emocingumas, polinkis į ekspresionizmą. Pinchus tapė jam būdingu išskirtiniu stiliumi, paveiktu tiek kubizmo, tiek impresionizmo įtakos.
„Brandą pasiekusio P. Krémègne’o tapymo maniera bene artimiausia O. Kokoschkai. Tik pastarasis kiek minkštesnis, jo ekspresionistinei tapymo manierai būdingos tendencijos labiau prislopintos, suminkštintos impresionistinės ir fovistinės estetikos įtakos. Tuo tarpu P. Krémègne’o drobėse stebimas ekspresyvumas, polinkis į estetinę užuominą, neišsakymą, neišbaigtumą. Kaip ir Ch. Soutine’o drobėse, čia jaučiama stipri fovistinė intensyvios spalvos emocinio poveikio sureikšminimo tendencija. Iš čia ryškus kūriniams būdingas ekspresionistinis pobūdis, potraukis į spontaniškai kuriamų emocionalių vaizdinių neišbaigtumą, aštrius žydų dailininkams būdingus spalvinius disonansus“[1], – platesnį kontekstą pateikia akademikas Antanas Andrijauskas ir praplečia savo mintį: „Vienas ryškiausių P. Krémègne’o tapybos bruožų – savitos P. A. Renoirui ar C. Pissaro kūriniams būdingos minkštos ir kartu efemeriškos, pakylėtos, džiaugsmingos, jaudinančios žiūrovą auros kūrimas.“[2]
Pokario metais P. Krémègne’is greta peizažų sukūrė daug figūrinių kompozicijų, aktų. Pasak litvakų dailės tyrinėtojo, „jo tapymo maniera tapo švelnesnė, labiau niuansuota. <…> 1959 m. parodos Londone, Filadelfijoje, Paryžiuje Durand-Ruelio galerijoje ne tik prikėlė dailininką iš užmaršties, bet ir įtvirtino jo, kaip vieno reikšmingiausių
savo kartos l’école de Paris dailininkų, statusą.“[3]
P. Krémègne’io kūrinių yra įsigiję Berno, Ženevos, Maskvos, Tel Avivo ir kt. muziejai bei galerijos, privatūs kolekcininkai.
Raudondvario pilyje eksponuojamoje parodoje bus pristatomas ir vienas garsiausių šio autoriaus sukurtų darbų „Personažas miške“. 2011 metais Paryžiaus aukcione įsigytas darbas šiuo metu saugojamas privačioje Lauros Petraitienės kolekcijoje (Vilnius).
„Paveikslas man yra visata“
Michelis Kikoïne’as (Mišelis Kikòinas, 1892–1968) – žydų tapytojas, litvakas, priklausęs L’École de Paris meno judėjimui. Gimė Gomelyje, Baltarusijoje, žydų bankininko Samuelio-Peretzo Kikoïne’o ir Geni Tsiyuni šeimoje. Dar vaikystėje pradėjo lankyti Krugerio piešimo ir tapybos mokyklą Minske. 1908–1911 m. mokėsi Vilniaus piešimo mokykloje, 1911-aisiais persikėlė į Prancūziją, Monparnaso kvartalą Paryžiuje. Čia prisijungė prie La Ruche augusios menininkų bendruomenės, kuriai priklausė ir jo geri draugai iš Vilniaus piešimo mokyklos Ch. Soutine’as bei Pinchus Krémègne’is.
Paryžiuje Kikoïne’as lankė Dailės mokyklą, kurioje tarp daugelio jo mokytojų buvo ir Camille’is Pissarro bei Paulis Cézanne’as. Vėliau šiuos abu dailininkus Michelis įvardindavo kaip padariusius jam didžiulį poveikį. 1914 m. Kikoïne’as vedė vilnietę, su kuria susilaukė dukters ir sūnaus. 1919-aisiais surengė pirmąją savo parodą Paryžiuje, o vėliau dažnai rodydavo savo darbus Salon d’Automne. 1920 m. Paryžiuje Micheliui gimė sūnus Jacques’as Yankelis, taip pat ilgainiui tapęs žinomu dailininku.
Per Pirmąjį pasaulinį karą Kikoïne’as savanoriavo ir kovojo Prancūzijos kariuomenėje. 1922–1923 m. kartu su Soutine’u keliavo į Serė ir Pajūrio Kanė, ten tapė ekspresionistinius peizažus. 1926-aisiais nusipirko namą Burgundijoje, Annay-sur-Serein. 1927-aisiais Michelis paliko La Ruche ir apsigyveno Monruže, vėliau, 1933-iaisiais, sugrįžo į Monparnasą Paryžiuje. 1939 m. buvo mobilizuotas ir tarnavo kariniame rezerve netoli Suasono, ten tapė kariškių gyvenimo vaizdus.
Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ir vokiečiams okupavus Prancūziją, Micheliui ir jo šeimai grėsė deportacija į nacių mirties stovyklas. Siekdami išvengti tremties bei žiauraus galo, iki karo pabaigos jie apsistojo netoli Tulūzos. Kikoïne’as buvo vienas iš daugelio žydų tapytojų iš Monparnaso apylinkių, išgyvenusių Holokaustą. Sąjungininkams išlaisvinus Prancūziją, jis grįžo į Paryžių, čia daugiausia tapė aktus, autoportretus ir portretus. Iš miesto išvykdavo retai. Kelis kartus lankėsi Izraelyje, 1950 m. dalyvavo keliose parodose. 1958-aisiais persikėlė į Kanus Viduržemio jūros pakrantėje, ten iki pat mirties tapė peizažus.
Bendrame prancūziškojo ekspresionizmo kontekste M. Kikoïne’o peizažai, natiurmortai, portretai ir moterų aktai išsiskiria ypatingu jautrumu, švelnumu. Darbai spinduliuoja laime bei meile gyvenimui, išlaiko pusiausvyrą ir harmoniją. Jų kompozicija, nors sudėtinga ir detalizuota, yra konstruktyvi, potėpis, nors vingrus ir net įžūlus, – minkštas, marga spalvų paletė – švelni. Ypač harmoningi pleneruose nutapyti skaisčios Pietų Prancūzijos saulės nutvieksti kalnovaizdžiai su įsiterpusiais rausvais miestelių stogais, šiuose paveiksluose jaučiamas itin glaudus autoriaus ir jį supančios gamtos ryšys. Peizažuose vyrauja Lietuvos ir Baltarusijos kraštovaizdžiams būdinga intensyvi žalia spalva, savitas piešinio ir formos minkštumas, vaizdinių efemeriškumas, litvakų, judaizmo motyvai. Laiške savo sūnui dailininkas rašė: „Viskas, ką tapau, man nėra tik atskiras, išplėštas iš gamtos fragmentas. Paveikslas man yra visata.“[4]
M. Kikoïne’as Paryžiuje sulaukė didelės sėkmės, be to, rengdavo tarptautines parodas įvairiose Europos šalyse bei Niujorke. Šiandien jo darbai puošia garsiausių Vakarų Europos, JAV, Izraelio ir Rusijos muziejų ekspozicijas. 2004 m. Tel Avive buvo atidaryta M. Kikoïne’o galerija. Šio autoriaus kūrinių siekia įsigyti viso pasaulio privačios galerijos bei kolekcininkai.
Paroda Kauno rajono muziejuje, Raudondvario pilyje veiks iki balandžio 27 d., lankoma III – VII nuo 10:00 iki 17.30 val.
