Vilniaus apygardos prokurorai nusprendė, kad valstybinės žemės nuomos sutartis su nekilnojamojo turto plėtotoju turi būti nutraukta, nes žemė, ant kurios stovėjo „Žalgirio“ stadionas, išnuomota pažeidžiant teisės aktus, nors vystytojas ir turėjo leidimą iš institucijos, kuri šiandien teisę nuomotis žemę nori atimti. Tai ne tik „Žalgirio“ stadiono istorija, taip per Lietuvą stabdoma 0,5 mlrd. investicijų.
Visų mūsų ambicijos privilioti „Teslos“ kūrėją Eloną Muską su Gigafactory ar kitus investuotojus kurti darbo vietas, vytis Vakarų Europos standartus tuoj gali skambėti kaip liūdnas pokštas. Buvusio „Žalgirio“ stadiono vietoje mes stabdome 200 mln. eurų investicijas po to, kai jau yra išduoti leidimai statyboms, darbai prasidėję, o didžiausias viešbučių tinklas pasaulyje ruošiasi įsikurti Vilniuje.
Sprendimai stabdyti šimtamilijonines investicijas patikėti Nacionalinei žemės tarnybai, kurios vadovybė neišbrenda iš skandalų dėl vadovybės korupcinių veiksmų atkuriant teises į žemės nuosavybę, neteisėtai dalinant sklypus ar diskredituojant valstybės tarnautojo vardą.
Sostinės meras Remigijus Šimašius NŽT įvardino kaip didžiausią miestų plėtros stabdį ne be reikalo. Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) nariai skaičiuoja beveik 0,5 mlrd. eurų stabdomų investicijų Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, kurios įstrigusios dėl panašių priežasčių. Tai yra ir bent 170 mln. eurų negautų mokesčių, kas gina šį viešąjį interesą?
Stabdomos LNTPA narių investicijos
Numatytos investicijos, EUR Planuotos sukurti darbo vietos statybos periodu, vnt./ per metus Numatyti sumokėti mokesčiai valstybei
Vilnius (3 projektai) 352,000,000.00 eur
Kaunas (6 projektai) 109,000,000.00 eur
Klaipėda (1 projektas) 14,000,000.00 eur
Iš viso 475,000,000.00 eur
Bendra investicijų suma: 475 mln. EUR Mokesčiai (pelno, turto, bei kiti mokesčiai neįvertinti) – 171,210,396.69 EUR
Galimybės nutraukti sudarytas sutartis susiklostė iš dalies dėl to, kad Žemės įstatymas ir Vyriausybės nutarimas nevisiškai suderinti tarpusavyje ir tai sudaro galimybes skirtingai interpretuoti tas pačias situacijas, o priimant sprendimus spekuliuoti ir daryti spaudimą nuomininkui.
Geranoriškai tai būtų galima vertinti kaip dešimtmetį besitęsiančią valstybės ūkiškumo ar kompetencijos stoką – tiek laiko neatsirado iniciatyvos užlopyti teisės aktų spragas. Arba galima prisiminti tai, apie ką verslas kalba ir žiniasklaida rašo ne vienus metus – tokios spragos kartais kažkam labai naudingos.
Bet tai nekeičia situacijos esmės – valstybinių institucijų veiksmų kakofonija ir autoriteto stoka siunčia žinią, kad investicijų planai gali būti nutraukti bet kada. Per pastaruosius metus turime beveik dešimtį atvejų Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje, kai NŽT patvirtina numatomą sklypo naudojimo pakeitimą ir po kiek laiko atima sklypą dėl nenušienautos žolės, persigalvoja, kad verslininkams yra skirtas per didelis sklypas arba apskritai nusprendžia, kad sklypas nebereikalingas pirminių pastatų eksploatavimui, o jokiu kitu tikslu jis negali būti nuomojamas, nors poįstatyminiai aktai ir ilgametė NŽT praktika sako ką kita.
Stebina ir tai, kad šiems institucijų „persigalvojimams“ ir požiūrio pakeitimams negalioja jokie senaties terminai, jų neįtakoja toli pažengusios statybos ir problemų, sukuriamų susijusiems verslams – bankams, rangovams, nuomininkams, pirkėjams, viešbučių operatoriams ir pan. – mastas. Kitaip tariant, valstybė nusprendžia atimti sklypą iš investuotojo, kuris turi visus leidimus, pradėjęs investicijas, kad galėtų sklypą parduoti aukcione. Vystytojas turi mokėti netesybas rangovams, nuomininkams, mokėti paimtus kreditus ir visus šiuos nuostolius teismuose tikriausiai turėtų kompensuoti valstybė. O dėl viešojo intereso vardan perimtas sklypas tikriausiai sulauks tokio paties likimo – bus dar kartą parduotas ir užstatytas taip, kaip numatyta miestų bendruosiuose planuose.
Vilniaus miesto vyriausias architektas Mindaugas Pakalnis yra teisus, sakydamas, kad taip bus suduotas milžiniškas smūgis valstybės reputacijai. Bankai santykį su valstybę jau dabar pradeda vertinti kaip papildomą rizikos faktorių. Vieša paslaptis, kad teisininkai ir rizikos vertintojai jau kuris laikas potencialiems investuotojams nepataria kurtis Lietuvoje, jeigu tai reikia daryti ant nuomotos valstybinės žemės.
Bet norint laikytis Vyriausybės ir miesto administracijos planų tvarkyti miesto centrą, kito pasirinkimo be valstybinės žemės nėra, nes šios miesto dalys yra užstatytos ir neišvengiamai reikia vienus pastatus keisti kitais. NŽT ir prokurorai deklaruoja, jog viešasis interesas pažeidžiamas nuomojantis žemę ne aukciono tvarka, tačiau įstatymai neduoda jokio atsakymo į klausimą, kaip aukciono tvarka išsinuomoti ar nusipirkti užstatytą žemę, kurioje stovi senas fabrikas, ligoninė ar stadionas.
Žalgirio stadiono atvejis gali būti stiprus smūgis optimistams, tikintiems, kad valstybė yra patikimas partneris plėtojant NT projektus miesto centre. Šis precedentas jau dabar stabdo daugelį suplanuotų investicijų nuomojamoje valstybinėje žemėje ir verčia statytojus laukti galutinio ir aiškaus valstybės atsakymo į klausimą, ar žemės naudojimo kaita nuomojamoje valstybinėje žemėje yra galima.
Mes galime išlieti statines prakaito dirbdami dėl geresnių Doing Business reitingų, išleisti milijoną Lietuvos reklamai ir investicijų pritraukimo programoms, bet prieš tai reikia pasidaryti paprasčiausius namų darbus.
daugiau informacijos – http://lntpa.lt
