Demokratų gatvė šį mėnesį pateko į kino kamerų objektyvus. Veiksmas ir dekoracijos Neries krantinės pašonėje aplinkinius Vilijampolės gyventojus sugrąžino tris dešimtmečius atgal – į 1991-ųjų sausio įvykius Vilniuje. Atkuriant to laikmečio autentiką, čia kuriamas režisieriaus Karolio Kaupinio filmas „Badautojų namelis“, pasakojantis apie simbolinį Lietuvos istorijos lūžį sovietinės agresijos akivaizdoje.
Pasaulinė ir Lietuvos kino industrija vis dažniau kreipia žvilgsnius į Kauną – kūrėjai čia atranda erdves savo filmams. Apie tai liudija miesto pelnytas 2020-ųjų geriausios Europos kino lokacijos apdovanojimas. Prestižinį pripažinimą tąkart atnešė Pažaislio vienuolyno ansamblis, tapęs sėkminga vieta HBO ir „Sky“ TV kurto mini serialo „Jekaterina Didžioji“ scenoms. Nemažai dėmesio sulaukė ir vadinamasis „Černobylio tiltas“ Petrašiūnuose bei kiti penkių dalių seriale įamžinti miesto objektai.
Simboliška filmavimo vieta
Pažirusios stiklo šukės, sulaužyti stalčiai ir šalia besiplaikstantys dokumentai – tik dalis filmo dekoracijų, kurias pastarosiomis savaitėmis kauniečiai galėjo pastebėti greta Demokratų gatvės. Čia pat stūksojo elektros transformatorinė, pervažiuota „Lada“ ir autobusas išdaužtais langais.
Ne vieną prestižinį kino apdovanojimą pelnęs režisierius Karolis Kaupinis filmo idėją brandino gana ilgai, o lokaciją Vilijampolėje pasirinko neatsitiktinai – tai vienintelė vieta šalyje, atitikusi kūrėjo viziją. 36-erių vilnietis įkvėpimo sėmėsi iš vyresnės kartos atstovų, dirbusių Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) pastate bei savo akimis mačiusių sovietų bandymą atskirti lietuvius nuo Vakarų.
„Pirmosios mintys sukurti tokį filmą kilo seniai. Dirbau LRT, pažinau dalį savo tėvų kartos žmonių, 1991 metais buvusių televizijoje. Girdėjau daug istorijų, pasakojimų apie tą patį įvykį iš skirtingų pozicijų. Keli papasakojo apie bado akciją. Niekas nežinojo, kuo baigsis sovietų šturmas po Sausio 13-osios nakties – ar visus traiškys, veš į Sibirą ir žudys, ar visgi atsitrauks – apginsime nepriklausomybę. Kol aplink tvyrojo nežinomybė, okupantai tik siaubė, plėšė ir viską naikino, kas buvo televizijos pastate. Tačiau Kaunas tuomet laikinai perėmė Vilniaus darbą ir transliavo naujausią informaciją – okupantų planas neišdegė.
Visoje Lietuvoje ieškojome vietos, kur galėtume rasti mums reikalingą statinių išsidėstymą – tarp gatvės įsiterpusį didžiulį kompleksą, panašų į LRT būstinę, ir priešais esantį daugiabutį. Įdomus sutapimas, kad šioje gatvėje gyveno per Sausio 13-osios įvykius tragiškai žuvęs Titas Masiulis, vienintelis kaunietis. Tad pasirinkta vieta filmavimui – daugiau nei simboliška. S. Konarskio gatvė Vilniuje netiko – per daugelį metų stipriai pasikeitė aplinka“, – sako režisierius K. Kaupinis.
Sieja su įvykiais Ukrainoje
Pasak kino kūrėjo, filmui dar daugiau prasmės pridėjo Ukrainos didvyriškas siekis atsilaikyti prieš okupantų agresiją. Atsirado ir tam tikrų siužetinių panašumų – noras apginti savo teritoriją.
„Vienu atveju kalbame apie televiziją, kitu – apie visą valstybę. Karas ten. Jis ne pas mus. Jis mūsų tarsi tiesiogiai neliečia. Bet žinome, kad mes – kiti. Ir jeigu ten ukrainiečiai pralaimės, ateis pas mus. Iš to bejėgiškumo kažką pakeisti atsiranda daug žmogaus noro padėti – aukoti, važiuoti savanoriauti, stoti į Šaulių sąjungą.
Iš tos pačios pozicijos, praėjus porai mėnesių po 1991 metų Sausio 13-osios, LRT pastatą laikant sovietų kariuomenės pulkams, dalis darbuotojų, nežinodami, ko tvertis, atsivežė vagonėlį ir kitapus gatvės ėmė protestuoti. Situacija paremta tikrais faktais. Veiksmas joje – mūsų sukurta fikcija“, – pasakoja filmo kūrėjas.
Veiksmas po gyventojų langais
Laikinai Demokratų gatvėje apsistojusi kūrybinė grupė didžiąją dalį veiksmo filmavo prie „badautojų namelio“ ir priešais „televizijos“ pastatą. Pasak K. Kaupinio, gyventojai supratingai reagavo į filmavimo darbus, jokių papildomų sunkumų nekilo.
„Kaune žmonės geranoriški filmavimo atžvilgiu. Gal neišlepę, nepripratę. Mėgsta ir pro langą pasižiūrėti, kas mums ne visada reikalinga, – šypsosi režisierius. – Triukšmaujame, rezervuojame jų parkavimo vietas, uždarome dalį gatvės, nukreipiame eismą. Tačiau jokių didelių konfliktų neturėjome. Mūsų komanda sukaupusi daug patirties kino aikštelėje. Visi deda didžiules pastangas. Su kolegomis dirbti vienas malonumas.
Per kovo mėnesį turime nufilmuoti besitęsiantį permainingą orą. Jis vieną dieną gadina reikalus, kitą – padeda. Konkrečioms scenoms numatėme specialių efektų, tarp jų – ir dirbtinį sniegą. Tačiau vienu metu sąlygos sukrito taip, kad nereikėjo jokių papildomų priemonių. Viskas tarsi užsakyta. Kai susirandi vienintelę tinkamą lokaciją, turi prisitaikyti prie bet kokių sąlygų.“
Premjera – kitąmet
Trejus metus filmavimui ruošęsis režisierius į pagalbą pasitelkė taip pat didelį meistriškumą teatro scenoje bei kino aikštelėje sukaupusius šalies aktorius: Inetą Stasiulytę, Arvydą Dapšį, Paulių Pinigį, Albiną Kėlerį, Algirdą Dainavičių ir Jeleną Juščenko.
Kaunas filmui „Badautojų namelis“ geriausiai tiko dėl eksterjerinių scenų. Vidaus patalpų filmavimui komanda planuoja keltis į Vilnių. Pirmąją kino juostos dalį tikimasi užbaigti balandžio pradžioje, o visą filmavimą – iki vasaros.
Naujasis režisieriaus K. Kaupinio filmas „Badautojų namelis“ kino ekranus turėtų pasiekti 2024 metais.
